Pasiūliau pasivaikščioti senamiesčio link, paskui prisėsti kavos ar arbatos, tik pervertė akim, maždaug, gerai, jei nieko geriau nepasiūlysi... Beeinant vis tikrinosi telefoną, juokėsi iš memo, dar man parodė.
Paklausiau apie ją kažko susipažinimui. Kiekvienam sakiny ji vis keikėsi, ir kur reikia, ir kur nereikia. Aš, sakytumėt, bernas, bet kalba ir mano gražesnė.
„Ką dirbi, o normaliai uždirbi?“ – tokie buvo jos klausimai man. Pati apie darbus nekalbėjo, gal mergina mokosi, taip ir nesužinojau. Hobis – mašinos, okey... Ką mėgsti veikti – važinėti su bemvais. Normalu.
Priėjom tą senamiestį, bet jau ir kavos man nesinorėjo. Buvo praėję 10 min., o norėjosi bėgti. Prisėdome toj kavinėje, nepabėgau, aišku, bet geriau nebuvo.
Panelės, kai einat susitikti su vaikinu ar net su drauge, prisiminkit paprastą mandagumą. Klausti kiek uždirbi – nemandagu. Keiktis – nemandagu. Tikrintis telefoną šnekant nemandagu. Paprasta, bet tikrai veiksminga. Nes kitaip po kelių minučių nesupranti, ko čia atėjai.
