Vyro nelaimė – tik pradžia
Buvome labai laiminga šeima, viskas sekėsi, buvome sveiki, turėjome darbus, nusipirkome tik pradėtą statyti namą ir į jį persikraustėme, nors tebuvo įrengtas vienas kambarys. Tačiau tikėjome, kad greitai įsirengsime kitus kambarius, virtuvę, susidėsime trūkstamus langus, duris.
Deja, vyras susirgo sunkia liga ir prarado darbą. Man reikėjo išlaikyti mūsų šeimą vienai. Pasirūpinti maža dukrele, kate, dviem šunimis, tęsti namo statybas...
Gyvenome dideliame mieste vieni – abiejų tėvai mirę, o broliai ir seserys išsibarstę po atokiausius Lietuvos kampelius. Draugai, jeigu galima juos taip pavadinti, kai prasidėjo bėdos ir baigėsi pinigai – pradingo... Todėl viską ant savo pečių vežiau viena.
Kas buvo panašioje situacijoje, tikriausiai supranta, kad po sunkios darbo dienos, dar daug jėgų turi atiduoti vaikui, ligoniui namuose, pasirūpinti namu ir gyvūnais. Tačiau tai buvo tik pradžia. Nelaimės nevaikšto vienos... Darbe buvo etatų mažinimas. Atleido daugiau nei pusę darbuotojų. Taip pat ir mane.
Arė kaip jautis
Ilgai neradau jokio kito darbo. Norėjau dirbti kad ir nekvalifikuotą darbą, tačiau tam koją pakišdavo aukštojo mokslo diplomas... Darbdavys nenorėdavo priimti „protingo“ žmogaus valyti tualetus ar išnešioti skrajutes. Dėl sunkios finansinės padėties buvau priversta išvykti dirbti į užsienį. Visa laimė, kad vyro sveikata jau taisėsi ir jis galėjo vienas namuose pasirūpinti mūsų vaiku.
Užsienyje ariau kaip jautis. Dirbdavau po 16-18 val. per parą. Grįždavusi namo dažnai su drabužiais krisdavau ant lovos ir užmigdavau. Labai trūko šeimos, jaučiausi labai vieniša.
Tai buvo laikai, kai pokalbiai iš užsienio mobiliuoju ar paprastu telefonu buvo labai brangūs, todėl su šeima dažnai susirašinėdavome laiškais. Dabar daug paprasčiau: per kelias sekundes gali spec. video pokalbių programėlių pagalba susisiekti su artimuoju tolimiausiame pasaulio kampelyje ir pliurpti valandų valandas už tai nepaklodamas nė cento... O tada buvo visai kitaip.
Man labai trūko šeimos. Norėjosi vilku kaukti. O dar artėjo šventės, kai susiburia visa šeima... Deja, mes šito sau negalėjome leisti.
Per naktį malda išsipildė
Šv. Kūčių dieną dirbau trumpiau, o pirmąją Kalėdų dieną turėjau laisvą. Kūčių vakarą vaikščiojau po miestą, galvojau apie savo artimuosius, mačiau daug laimingų užsieniečių šeimų: visi išsipuošę, šypsodamiesi smagiai leido laiką, o aš buvau toli toli nuo saviškių... Skruostais riedėjo ašaros.
Taip bevaikštinėdama pamačiau pravertas bažnyčios duris. Kaip tik vyko šv. mišios. Užsukau vidun. Karštai karštai pasimeldžiau, kad norėčiau vėl išvysti savo šeimą... Niekada netikėjau stebuklais. Tačiau tos šventės buvo ypatingos.
Ankstyvą Kalėdų rytą buvau pažadinta skambučio į duris. Nuėjau atidaryti durų – o ten stovi mano vyras su dukra. Galvojau, kad man prisisapnavo! Buvau praradusi tikėjimą žmonių gerumu, tačiau mūsų artimieji surinko pinigus ir nupirko bilietus mano vyrui su dukra, kad atskristų aplankyti manęs (visa laimė, kad prieš man išvykstant, buvome pasirūpinę teisiniais dalykais).
Tai buvo stebuklas! Pati geriausia dovana! Nors kartu pabuvome neilgai, tačiau tas šventes galiu pavadinti magiškomis. Neilgai trukus ir pati grįžau į Lietuvą, nes gavau gerą darbo pasiūlymą Tėvynėje.
Tad linkiu visiems švenčių proga būti laimingiems ir įvertinti, kokie palaiminti esate – juk turite pačius brangiausius šalia jūsų... Ne dovanos svarbiausia, o žmonės. Gražių švenčių!
O kokią netikėčiausią dovaną esate gavę jūs? Pasakojimus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikių prizų!
