Tą dieną supratau, kad pats likimas man sako gelbėtis. Ačiū Dievui, kad paklausiau savo širdies ir nuojautos, ir išėjau. Taip išvengiau galbūt daugybės metų pažeminimo ir ašarų.
Draugystė buvo trumpa
Augau tokioje šeimoje, kurioje priimta buvo ilgai be įsipareigojimų nesitąsyti. Įsimylėjai – tai veskis, nėra reikalo kartu pagyventi ar pasibandyti, niekas nebūtų tokio tampymosi supratę. Todėl pirmas rimtas vaikinas, kurį įsimylėjau, pasipiršo ganėtinai greitai. Iki vestuvių taip ir gyvenau pas tėvus, studijavau.
Jis buvo iš kitokios šeimos, todėl pastebėjau daug skirtumų. Skirtingi auklėjimai, pasaulėžiūros tik traukė, nes juk minusas pliusą traukia? Bet kai kas ir nepatiko.
Kliuvo požiūris į pinigus, kadangi jie griežtai buvo atskiri – be pavaišinimų, viskas apskaičiuota. Kliuvo tam tikras paslaugumo trūkumas, nenoras padėti kitam. Sau tarsi melavau (nors tada tuo tikėjau), kad apsišlifuos ir kai būsime šeima, aš jam būsiu svarbi tiek, kad viską man padėtų ir kartu darytume. Be to, žinau, kad ir aš ne tobula, taigi žadėjau savo trūkumus pakeisti, kad jam būtų geriau.
Pasiruošimas surijo jėgas
Visi pasiruošimai vestuvėms buvo didžiuliai, reikalavo laiko, pinigų. Džiaugiausi jomis, bet ir jaudinausi, ypač dėl nieko nedariusio būsimo vyro. Jis neatrodė labai susidomėjęs, nors gal tai normalu, nes pati vestuvių šventė dažniausiai daugiau reiškia moteriai. Visgi pasiruošimas surijo visas jėgas ir artėjant vestuvių dienai ėmiau jaustis išsekusi.
Kai juokais užsiminiau būsimam vyrui, kad ne kaip jaučiuosi, kad laukiu, kol tas šurmulys baigsis ir liksime dviese, jis irgi pajuokavo, tik nemaloniai. Apie tai, kaip va po vestuvių ir prasidės tikrasis vargas – paklausk kiekvieno vedusio. Čia tokia smulkmena, kad stengiausi nesureaguoti, juk neįsižeidinėsi dėl niekniekių.
Viduje kirbėti abejonė ėmė dėl kitko. Kartu buvome maždaug metus, dar netgi mažiau, ir pirminis romantikos etapas jam atrodė išsivadėjantis. Nebuvo panašu, kad jaustų didelį susidomėjimą manimi. O juk dar laukė visas gyvenimas kartu?
Žodžiai, privertę apsigalvoti
Vestuvių dieną kartu nenakvojome, o susitikome porą valandų prieš ceremoniją ir kartu baigėme ruoštis. Man pradėjo labai skaudėti galvą – tikriausiai nuo įtampos ir nuovargio. Skausmas buvo toks, kad net temo akyse.
Mano sužadėtinis jau buvo baigęs ruoštis pirmiau už mane, o man dar reikėjo pasibaigti makiažą, o kai skauda ir šiaip bloga, negali kažkur vaikštinėti... Paprašiau jo nupirkti man vaistų.
„Tikrai dabar nelakstysiu jau su kostiumu dar kažkur. Jei žinai, kad užeina skausmai, turi su savim visada turėt vaistų dėl visa ko. O jeigu neturi, tai jau pakentėk dabar“, – toks buvo jo atsakymas.
Man tas atsakymas išmušė iš po kojų visą žinojimą, už ko teku. Pamačiau jį kaip kitą žmogų. Sunku pasakyti, kaip per likusią valandą ar panašiai susidėliojo mano galvoje sprendimas netekėti, bet paskutinėmis akimirkomis jau buvo labai aišku, kad negaliu.
Tik neskubėkite
Jis dar mane kalbino prieš, juokavo į ausį, kai atvažiavo fotografas... Bet mano galvoje jau sukosi ir sukosi jo žodžiai – kaip signalas, kad reikia dingti.
Visi jau buvo susirinkę. Pasakiau sužadėtiniui ir kitiems vos ne kai reikėjo eiti prie altoriaus. Nesididžiuoju, kad nepadariau to laiku, tai yra, anksčiau. Bet ačiū Dievui, kad iš viso padariau. Kaip reiktų gyventi su žmogumi, kuris net vaistų negali nueiti nupirkti, kai žmogui bėda?
Šiuo laiku iš patirties galiu patarti tik vieną – neskubėkite... Palaukite ir patikrinkite žmogų įvairiose gyvenimo situacijose. Tada prie altoriaus žengsite tvirtu žingsniu. Dabar jau praėjo pakankamai laiko, kad papasakočiau šią istoriją ir tuo pačiu pasidžiaugčiau – šiandiena esu santuokoje, iš kurios net minčių nėra bėgti.
