Buvo, berods, Valentino diena. Su vaikinu susitarėme švęsti ją rimtai. Turėjome pavakarieniauti, grįžę namo apsikeisti dovanėlėmis, pažiūrėti romantišką filmą, sudaužti taurėmis...
Buvo pirmi mūsų draugystės metai. Tad nežinojau, kokio dydžio dovanomis reikėtų keistis? O kadangi buvau studentė, neturėjau ir didelių pajamų. Nežinau, kas man tada susisuko, bet nusprendžiau, kad šmaikšti dovanėlė-juokas turėtų būti pats tas.
Viskas buvo labai romantiška. Abu pasipuošę, vakarienė elegantiška... Grįžome ir pasikeitėme, aš jam padaviau dėžutę, jis man voką.
Atidariau pirmoji. Voke buvo prabangios apatinio trikotažo parduotuvės dovanų čekis. Per miglą prisiminiau minėjusi, kad norėčiau kada nors turėti šilkinį chlalatėlį ir elegantiškas šlepetytes, kaip damos filmuose... Čekio vertė buvo 200 litų, kas tikrai tuo metu buvo dideli pinigai.
Pirma mano reakcija – nuostaba ir džiaugsmas. Antra – mintys „o Dieve, prašau, leiskit atsiimt vaikino dovaną“. Buvo per vėlu, jis jau darė gautą dėžutę.
Pamačius, kas viduje, jo šypsena prigeso. Dabar tiksliai nepamenu, bet tai buvo kažkokia nesąmonė – ar ant atvirutės užrašytas atsitiktinis telefono numeris su pokštu, ar raktų pakabukas su kvailu užrašu... Ką galėjai nusipirkti juokinguose suvenyruose, nieko nuoširdaus.
Vaikinas buvo klasiškas, todėl per sekundę susigrąžino „laimingą veidą“ ir padėkojo už dovaną, ir niekada neužsiminė, kad buvo kažkas ne taip. Aš dar ilgai jaučiausi kvailai ir stengiausi pamiršti tą įvykį... Bet kas, net į kompaktą įrašytos meilės dainos būtų buvę geriau ir romantiškiau, negu lėkštas juokas.
Skaudi ir gera pamoka. Nuo to karto į kiekvieną dovaną įdedu daug širdies ir gerai apgalvoju :).
O kokią netikėčiausią dovaną esate gavę jūs? Pasakojimus siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikių prizų!
