„Todėl, – išgirdau atsakymą, – kad šioje įmonėje dirba daug pijokų. Lietuvoje jie jau praradę viską: ir darbą ir šeimas, daugelis – net gyvenamąją vietą. Įmonė jiems apmoka kelionės išlaidas, suteikia pastogę bei garantuoja laiku mokamą darbo užmokestį, kuris, tiesa, yra menkokas – apie 1100–1200 eurų. Tačiau ir darbas nesunkus, nereikalaujantis nei kalbos žinių, nei patirties.“
Pažįstamas, nors ir nebuvo piktnaudžiaujantis alkoholiu, susigundė tos apipasakotos įmonės paslaugomis ir nuvažiavo į Vokietiją, o padirbėjęs kelias savaitės pasidalino savo įspūdžiais.
8 kambariai per mėnesį
Kelionė į Vokietiją ir atgal jam išties nieko nekainavo. Tiesa, dėl apgyvendinimo kilo nemažai vargo. Tik atvažiavus teko laukti visą dieną, kol jį apgyvendino kambaryje. Kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, kartu gyveno ir blusos.
Pažįstamas sakė, nežinia ką būtų daręs su tais vabalais, jei nebūtų jo perkraustę kitur. Nors kitame viešbutyje sąlygos buvo ne ką geresnės. Kaip ir kituose, į kurios kraustėsi vėliau.
Bendri nešvarus dušai, apvemti tualetai bei pridergtos virtuvėlės džiaugsmo nekėlė. Bet kai nori užsidirbti, bandai prie visko prisitaikyti. Kai kur užsimerki, kitur nusižemini, kad tik darbdavys nesužinotų apie tavo burbėjimą ir nesumažintų algos.
Per mėnesį vyrui teko kraustytis net 7 kartus. Jau po kelių tokių kraustymųsi, naujame viešbutyje jis net nebeišpakuodavo lagamino, nes žinojo, kad tuoj vėl teks važiuoti gyventi kitur. Tas pats ir su darbais. Žmonės nuolat migruodavo iš vienos darbo vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą, net nebaigę užduoties.
Keliauti tekdavo ir naktimis, nepailsėjus po darbo. Pažįstamas spėliojo, kodėl taip buvo daroma. Gal kad įvairioms tarnyboms būtų sunkiau susekti pažeidimus, kurių darbe buvo apstu?
Rojus žemėje – Vokietija?
O dažniausias pasitaikantis pažeidimas – neblaivumas darbe. Vyrai po vakarykščių balių rytą pasirodydavo neišsipagirioję. Darbdavys apie šią situaciją gerai žinojo, bet dažnai užsimerkdavo.
Jei kuris vyras ateidavo akivaizdžiai neblaivus arba iš viso atsisakydavo atvykti į darbą, priešgyniaudavo, jam būdavo skiriamos baudos. Kai baudų kiekis viršydavo atlyginimo dydį, žmogelį pasodindavo į mikriuką ir išsiųsdavo atgal į Lietuvą, nesumokėję jam algos.
Nei ką geriau elgdavosi ir su traumą patyrusiais neblaiviais darbininkais. Juos, susižeidusius, važiavo ne į ligoninę, o tiesiai į Lietuvą. Bet kartais emigrantai atsisakydavo vykti atgal. Tada jie pridarydavo darbdaviui nemažai vargo, nes girti valkiodavosi aplinkui viešbutį ir keldavo triukšmą.
Kartais pavykdavo jais atsikratyti tiesiog pakeitus kitų darbininkų gyvenamąją vietą, o kartais tekdavo tartis ir gražiuoju, ypač kai prisistatydavo policija. Tuomet girtuokliams būdavo nuperkama maisto ir atgalinis bilietas Lietuvon, pažadant vėliau vėl iškviesti į Vokietiją. Pakviesti naujam darbui atsiradus.
Ir, kas keisčiausia, tie žmonės išties po kurio laiko sugrįždavo. O prisidirbę – vėl į Lietuvą. Taip viskas ir sukosi ratu. Šią situaciją pažįstamas pakomentavo šitaip: „Jei alkoholikų rojus būtų žemėje, jis greičiausiai būtų Vokietijoje.“
Pažįstamas šiame darbe ištvėrė tik mėnesį. Sakė, buvo pavargęs nuo nuolatinio kraustymosi iš vietos į vietą bei nuo triukšmingų neblaivių kaimynų, su kuriais teko gyventi ir dirbti. Toks įspūdis, kad įmonė tikrai vadovaujasi šūkiu „išvežk pijoką iš Lietuvos“...
