Svetur nuėjęs į parduotuvę žmogus jaučiasi kaip karalius. Visi aplinkui šokinėja kaip apie tikrą princą. Tau nebaisu kasininkės paklausti dėl kainos skirtumo, nebaisu prieiti su preke be skaitmeninio kodo, nebaisu grąžinti nepatikusios prekės. Taip pat nebaisu peržiūrėti čekį, stovint prie kasos, nes žinai, kad tau visuomet viskas bus mandagiai ir su šypsena paaiškinta, parodyta.
Niekam ten į galvą nešautų, kad ant žmogaus, atėjusio išleisti savo pinigus, galima rėkti. Kad galima kažką prikaišioti ar jį žeminti. O kas darosi mūsų šalyje? Kai kurie mūsų kasininkai elgiasi su žmonėmis taip, lyg pirkėjas, atėjęs apsipirkti į parduotuvę, būtų didžiausias jų priešas. Nesakau, kad taip elgiasi visi, tačiau piktų pasitaiko daugiau nei gerų.
Nusipirksite kitą kartą
Pavyzdžiui, kai sugrįžau iš užsienio ir pirmą kartą nuėjau į parduotuvę, kasininkė kartu su grąža padavė kažkokį maišelį su žaisliuku. Paklausiau, kas tai yra, ar koks žaidimas? Kasininkė piktai atšovė: „Aš jums ne informacijos centras. Norite sužinoti – paskaitykite internete...“
Kita kasininkė iškalbėjo man ilgą moralą dėl neatidumo, nes atėjau prie kasos nepastebėjusi, kad daiktas, kurį ruošiausi pirkti, neturi lipduko su skaitmeniniu kainos kodu. Ką tokiais atvejais daro pardavėjas užsienyje?
Jis ramiai paskambina telefonu, apibūdina kolegai prekę ir jau po kelių sekundžių sužino tą kodą. Kaip buvo pasielgta su manimi? Kasininkė nepatenkinta padėjo į šoną prekę ir pridūrė, kad nėra kada ieškoti kainos: „Nusipirksite kitą kartą...“
Baisu čia ateiti į parduotuvę ir anksti rytą. Apsimiegojusi kasininkė, kiek susidūriau, aptarnauja susiraukusi. Ko nors klausti geriau nė nemėginti – gausi tokį atsaką, kad kitą kartą išvis bijosi prieiti prie kasos.
Nuo įžūlumo pakraupo
O neseniai nuo vienos kasininkės įžūlumo pakraupau ne tik aš, bet ir šalia manęs stovėjusi pora. Aptarnavusi pirkėją ir laukdama, kol tas susidės savo prekes į maišelį, pardavėja visai nesigėdydama prie kasos stovinčių žmonių ištraukė iš kišenės metalinę vazelino dėžutę, rusišką tokią, su dangteliu, ir patepusi vazelinu pirštą pasitepė juo lūpas...
Iš lūpų atrodė, kad moteris serga herpeso virusu ar kažkuo panašiu. Po to išsitraukė nosinę, išsišnypštė nosį, o tada, nenusivaliusi rankų pradėjo skenuoti priešais mane stovinčios poros prekes.
Mačiau, kaip nemalonu buvo tiems žmonėms liesti savo nusipirktus ir vazelinuotais sloguojančios kasininkės pirštais nučiupinėtus produktus. Tai buvo akivaizdžiai matyti. Tačiau priekaištų nei aš, nei jie nepareiškėme. Matėsi, kad neverta. Nunešusi pirkinių maišelį į mašiną, su drėgna servetėle nusivaliau rankas, su kita – prekes. Mažas malonumas būtų pasičiupti tokį užkratą kaip herpesas.
Tai – mentaliteto klausimas
Man galima paprieštarauti, kad esu per griežta kasininkėms. Kad nesuprantu, kokiomis baisiomis sąlygomis jos dirba už menką atlyginimą. Bet leiskite paprieštarauti. Užsienyje kasininkai irgi negauna didelių algų. Jų algos ten – tik apie 1300 eurų. Kas yra mažiau už vidutinį atlyginimą, o ir išlaidos užsienyje kur kas didesnės kai kuriems dalykams.
Bet jos kažkodėl savo pykčio dėl mažų algų ant pirkėjų pečių nekrauna. Laikosi darbo etikos, yra mandagios, paslaugus. Nes toks mentalitetas. O ne mužikiškas, kaip mūsų.
Reikia suprasti, kad patys esame savo laimės kalviai. Kol žmonės pikti ir surūgę, tol jų gyvenimuose mažai laimės. Reikia šypsotis, sąžiningai dirbti, tada ir viršininkai pastebės, daugiau mokės, o ir likimas dosniai atsilygins. Nes tik linksmiems, doriems žmonės būna skirtas mėlynas dangus ir rožėmis klotas kelias.
Beje, po visų patirčių parduotuvėse dabar stengiuosi atsiskaityti tik savitarnos kasoje. Taip ramiau ir niekas negadina nuotaikos.
