Esu gimusi pavasarį, tad Kaziuko mugė pranoko visus mano lūkesčius. Tie garsai, tas kvapas, šurmulys Senamiesčio gatvėse ir daugybė medinių... šaukštų! Taip, mediniai šaukštai buvo mano Kaziuko mugės silpnybė.
Kiekvieną pavasarį nusipirkdavau mažiuką šaukštelį ir sau pasižadėdavau, kad kitais metais būtinai nusipirksiu laaaabai didelį šaukštą. Per metus susitaupysiu – ir nusipirksiu!
Bet studentas ir pinigas nelabai draugauja, tad didelis medinis šaukštas vis dar buvo svajonė.
Kai susipažinau su Gintu, jis irgi prisijungė prie ištikimųjų Kaziuko mugės gerbėjų rato. Vilniuje mudu ir susituokėme. Mums, jaunai šeimai, neatlikdavo pinigų tam šaukštui.
Nėštumas, vaikelio netektis apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Norėjosi užsimiršti, viską keisti, ir mes išvykome iš Vilniaus gyventi į vyro tėviškę. Tuo sunkiu metu nesinorėjo kvėpuoti, kalbėti ,būti.
Netekties skausmas mane tiesiog prarijo. Manęs nebeliko. Vienkiemis, gamta, daugiau nieko.
Vieną rytą Gintas įteikė man gimtadienio dovaną. Kaime gyvenome jau beveik metus laiko. Ištraukiu iš maišelio patį didžiausią pasaulyje medinį šaukštą su išskobta širdimi ant koto. Čia tai šaukštas! Mano vyras pats jį išdrožė! Kiek man tai suteikė laimės! Dar ta širdis...
Prisiminiau seną svajonę, kuri taip netikėtai išsipildė, ir nesvarbu, kad ne Vilniuje. Tai visai nesvarbu. Su Gintu kartu įveikėme mums siųstus išbandymus, sunkumams žiūrėjome į akis ne kartą, bet nepasidavėme.
Tiesa, apie šaukštą. Šį pavasarį jam jau bus 23 metai. Jis paskatino mano vyrą tapti puikiu staliumi. Šaukštas išmaišė tiek įvairiausių ir gardžiausių uogienių, kad pamalonino jomis ne tik šeimą, bet ir mūsų draugus bei giminaičius. Mūsų trys vaikai žino, kas mamos virtuvėje tarp indų yra karalius.
P.S. Aš manau, kad viskas dėl tos jo išdrožtos širdies...
O kokią neįprasčiausią dovaną Kalėdų ar gimimo dienos proga esate gavę jūs? Siųskite savo istoriją adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikių prizų!
