Matote, dabar kai jau paskutinioji artėja, sugalvojo įsimylėti. Tokie nemylėjo (nebent pirmoje klasėje savo mokytoją), nemyli ir niekada nemylės. Paprasčiausiai juos apima senatvės baimė. Pradeda kankinti mintis, kad senatvėje niekas nepaduos stiklinės vandens, nenušluostys užpakalio, neįkiš košės šaukšto į bedantę burną.
Tam paleistuviui reikėjo apie tai galvoti, kol dar buvo jaunas ir darbingas. Dabar atsirado kažkokio draugo kažkokia giminaitė ir tas jau šiepia dantis. Bet kokia moteris, kuri nors kiek mąsto, nuo tokių vyrų turėtų bėgti. Jei vyras sulaukęs tokių metų dar nėra susitvarkęs gyvenimo, tai reiškia, kad ir nebesusitvarkys, o tik kankins moterį.
O šiaip, manau, vis vien ir į svetimas žiūrėtų. Ar gali vilkas pradėti ėsti žolę? Ne, bet garbingas vilkas ir ant patelių nebelipa, o vienas slampinėja eglynais. Tai ir Steponui patarčiau gyventi vienam, negadinti gyvenimo normalioms moterims. Nebent susirastų kokią barakudą – su barakuda būtų, tada tiktų vienas kitam.
Aš jau baigiu nugyventi grąžų, tvarkingą gyvenimą. Nuo vedybų dienos turėjau vienintelę moterį – žmoną. Laikas nuo laiko į bažnyčią užsuku, dėkoju Dievui už savo šeiminę laimę. Bet nesuprantu, kaip aukštesnės jėgos leidžia tokiems skrajūnams gadinti kitų likimus? Imunitetą nuo paleistuvystės turi ne visi.
Jei man būtų suteikta dieviška galia matyti užgimusio žmogaus kelią, tai pamatęs, kad į pasaulį atėjo busimas paleistuvis, padaryčiau jį impotentu, o numatomą neištikimą žmoną – legalia plaštake. Pasivaikščioję tokių asmenų kančių keliais galės vieni kitais rūpintis. Tada bus tvirtos poros.
Nesu nukentėjęs nuo neištikimybės, kad taip mąstau. Paprasčiausiai esu įsitikinęs – moterį gerbti reikia. To ir linkėčiau visiems skaitytojams.
