Baisiausia gėda
Turiu vieną draugelį. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Jis dirba miesto viešbutyje kažkokiu „budinčiu inžinieriumi“. Vyras turi neblogą liežuvį ir atrodo neblogai, tai vis kabina turistes. Vieną kartą pašnekino porą turisčių paskutinį viešnagės vakarą apsilankyti pas mane.
Sakėm, kartu išgersim, pasisėdėsim. Viešnios nesutiko, bet pasiūlė mums patiems pavakaroti jų viešbučio numeryje. Nenoriai, kad reikia pačiam rodyti iniciatyvą, bet nuvažiavau į viešbutį.
Moterys apie keturiasdešimt, subrendusios gražiai meilei, tik ta, su kuria aš daugiau susišnekėjau, elgėsi neįprastai. Aš galvojau apie visą tolesnį veiksmą ir aistras, o ji ne. Daug kalbėjo, padeklamavo porą eilėraščių, o paskui išsitempė mane šokti.
Aš ne toks entuziastingas. Mirk juoku: pati šoka, o mane kaip negyvą pempę tąso. Na, ne man tokie vakarėliai. Atsibodo tempti gumą. Aš – žmogus paprastas. Sakau, einame į vonią.
Taip stipriai gavau per ausį, kad pamaniau, galva nukris. Moteris pradėjo šaukti, kad yra ne tokia, o ką aš jai čia siūlau!.. Stovi ir šaukia. Dar niekados gyvenime nebuvau gavęs nuo moters į ausį. Tai buvo kažkoks nesuvokiamas šokas, jausmas, net nežinau, kaip tai pavadinti. Ir atstumtas, ir prie draugo, ir apsigėdinęs. Buvau toks piktas, kad nežinojau, ko griebtis.
„Tavo turistės – tu ir rūpinkis!“ – riktelėjau draugui, kuris sėdėdamas fotelyje kikeno. Numečiau ant stalo 50 eurų už užkandžius ir gėrimus, ir išėjau. Šią dalį papasakojau tam, kad būtų aišku, kodėl su savo draugeliu žadėjau daugiau neprasidėti. Nebuvo noro ir akyse rodytis, taip pasižymėjus.
Jauna ir laisva
Jis atėjo jau kitą dieną po pietų. Perdavė nuoširdžius man užvožusios moters atsiprašymus už ausies skausmą ir giliai atsidusęs tarė: „Apsileidai, draugeli. Lėkštės neplautos, dulkių kamuoliai... Apsivalyk, ruoškis.“
Burbėjau atgal ir nesupratau, kam ruoštis. Greitai paaiškėjo, kad jis sumąstė mano bute apgyvendinti savo pusseserę.
„Toks reikalas. Aš pas tave apgyvendinsiu viena fainą jauną moterį. Aš jai darbą mieste radau, tu gyvenamą plotą suteiksi. Kartu galėsit butu pasirūpinti. Galėsit, jeigu norėsit ir sukrisit, net vestis! Jai apie keturiasdešimt, net dar nėra tiek, bet jau laisva. Ji mano pusseserė, mes iš vieno kaimo“, – pristatė.
Na, ačiū. Daugiau nei 15 metų skirtumas. Man tikrai per jauna pasirodė. Bet gal jis ir juokavo, todėl numojau ranka. Iki vakaro prišnekino, tai sutikau padėti, nes paties pusbrolio būstas damai būtų kaip būda – jo gyvenamas plotas maždaug tokio dydžio.
Jos aura man – nesuvokiama
Kitą dieną pristatė abu. Moteris kaip moteris – nei gražuolė, nei pabaisa. Įsikūrė, susitvarkėm namus, net valgyti padarė. Dirbom, ji daugiau rūpinosi buitimi, neblogai gamino valgį, aš daugiau apipirkdavau namus arba duodavau jai bendriems pirkiniams pinigų.
Ji buvo labai paslaugi ir rūpestinga. Net kilo įtarimas, ar nebus čia kokios pinklės. Vieną vakarą juokais pasiūliau jai iš mano puoduko atsigerti, priėmė kaip humorą ir atsigėrė. Sutarėm vis geriau.
Labai neramino tai, kas laukia toliau. Lyg nekaltas berniukas bijojau, ar kas bus, ar ne. Nuo pirmų dienų viešnia apsigaubė kažkokia nesuvokiama man aura. Nekomandavo, savo tvarkos neįvedinėjo, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiausi sukaustytas, kaip ne savo buto šeimininkas.
Anksčiau drąsiai eidavau į tualetą vienais apatiniais, televizorių žiūrėdavau kaip amerikonas – kojas susikėlęs ant stalo. O jai atsikrausčius, net naktį eidamas su reikaliuku užsimesdavau chalatą ir pradėjau žiūrėti tik lietuviškus kanalus. Kartais apimdavo toks jausmas, kad gyvenu su jaunesne už save mama. Bet kai pasakiau jai ką įžeidaus, ji vėl viską priėmė juokais. Pasijutau visišku asilu.
Išėjo ir nepaliko adreso
Kažkas su ja buvo ne taip, kaip su visomis kitomis, bet negalėjau suprasti, kas. Jei būčiau jaunuolis, galvočiau, kad įsimylėjau, bet jau išaugau iš to amžiaus.
Keista ir tai, kad draugas turisčių nebekabindavo ar bent manęs į pavakarojimus nekviesdavo. Vieną kartą buvau susitikęs su ankstesne meiluže, bet grįžęs jaučiausi lyg katinas į miltus prišikęs. Kvaila situacija. Nei nuomininkė, nei giminaitė, nei prie altoriaus vesti.
Bet kaip viskas netikėtai prasidėjo, taip viskas ir baigėsi. Vieną vakarą viešnia pasakė, kad išsinuomojo kambariuką. Po kelių dienų susirinko daiktus, padėkojo, išėjo ir adreso nepaliko. Nelaikiau. Taip nieko jai ir nepasakiau.
Tą patį vakarą nuėjau į restoraną, kažką pasikabinau. Iš pradžių jaučiausi vėl laisvas, bet paskui jausmas buvo nebe tas. Kas pas mane buvo apsilankęs – laimė ar nelaimė? Nesupratau, nes per greitai pabėgo. Bet jeigu ji man skirta, gal sugrįš? Ar turėčiau pats žengti kokį žingsnį? Tik kokį?
