Daugelis iš mūsų dalyvaus tose akcijose. Bus surinktos dangiškos sumos ir taip, viskas gražu, duok Dieve, kad visą tai gautų tie, kuriems tikrai reikia. Bet čia – Kalėdos, o ar paprastą dieną irgi pasidalinate geru?
Palinkėjimai veikia!
Prieš daugiau kaip 20 metų atsidarė įvairios labdaros organizacijos, šaligatvius nusėdo likimo, ar valstybės nuskriaustieji.
Prisijungėme prie to naujo reiškinio ir mes su žmona. Nešėme rūbus, maistą. Pamenu, buvo lietuviškų knygų, skirtų Kaliningrado lietuviams, rinkimo akcija. Bet tai – viešos dalybos, kartais primenančios komerciją. Daug mielesnės ir šiltesnės dovanos yra iš širdies į širdį. Noriu pasakoti keltą įvykių, kuriuos prisimenu iki šių dienų.
Nepalaikau be saiko vartojančių alkoholį, bet kai einant turgumi labai prastai atrodantis žmogus nuoširdžiai parašė trupučio pinigų, nes „jo dūšiai labai švaku“ – daviau nedvejodamas. Žmogelis iš laimės net ačiū nepasakė, tik nubėgdamas riktelėjo: „Pirmą taurelę pakelsiu į tavo sveikatą.“
Nepanašus jis buvo į gydytoją, bet gal tas nuoširdus palinkėjimas turėjo gydomųjų savybių, nes per visą gyvenimą nė karto rimčiau nesirgau.
Kitą kartą, stovint Rusijos Karaliaučiaus Lietuvos pasienyje (Rusijos pusėje), priėjo paauglė su mažu berniuku. Prašė ne pinigų, o maisto. Kadangi važiavau namo, atidaviau viską, ką turėjau, dar ir rūbų daviau. Privažiavus prie patikros Rusijos pareigūnas paklausė: „Sušelpei?“
Jis matė, nes įvyko tai visai netoli patikros zonos. Pareigūnas paėmė dokumentus ir liepė pasilikti mašinoje. Netrukus sugrįžo.
„Važiuok su Dievu“, – tarė tyliai gražindamas dokumentus. Kiek važinėjau, tai buvo pirmas kartas, kai nereikėjo pačiam vaikščioti. Išvažiuodamas iš muitinės prisiminiau žodžius: „Kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima vaikelį mano vardu, tas mane priima.“
Obuoliai ir ne tik
Kitas įvykis – Vokietijoje. Vairuotojų žargonu tariant, užstrigau per Velykas nedideliame Pietų Vokietijos miestelyje. Išėjau pasivaikščioti. Mieste stovėjo nedidelis pastatėlis, kaip kokia buvusi transformatorinė. Sunku man pasakyti namelio paskirtį, bet pro praviras duris pamačiau nedidelį stalą su užkandos likučiais, pustuštį butelį kažkokio gėrimo ir du paprastus gultus, kuriuose miegojo po vyrą. Tyliai įėjau, po senu radijo imtuvu pakišau truputį pinigų ir tyliai išėjau.
Po kiek laiko vėl ėjau pro tą „pasakų namelį“. Vyrai buvo prabudę, užkandžiavo, ir vienas kitam kažką aiškino, vis rodydami į radijo imtuvą. Matyt, aptarinėjo netikėtas radybas.
Netrukus po to, prieš pat Kalėdas, su šeimyna apsipirkinėjome prekybos centre. Kai grįžome į mašiną, žmona parodė į sunkiai iš parduotuvės išeinančią močiutę.
„Tame skyrelyje, kur buvo nukainoti obuoliai, ji atsirinkinėjo truputį geresnius. Ją pardavėja apšaukė“, – tarė žmona.
Močiutė užėjo už pastato ir atsisėdo ant palangės. Pridėjau pilną maišelį produktų, obuolių ir kartu su vaikais nuėjau prie jos. Paklausiau, gal jai negera, gal reikia parvežti namo. Ji buvo rusakalbė.
„Aš tiesiog labai užsinorėjau obuolių, o mane apšaukė“, – pasakė liūdnai. Padaviau maišelį su produktais. Pamenu, kad sakė, turiu padėkoti mamai, kad užaugino tokį sūnų. Paprasti, neskambūs žodžiai išlieka visam gyvenimui ir sujaudina labiau nei didi padėka.
Beveik šventas dviratis
Nežinau, kodėl, bet kai kurie žmonės traukia prie savęs neįprastus įvykius. Visai neseniai vėl toks nutiko. Darbavomės su šeimyna savo kieme, kai išgirdau sustojantį automobilį ir triukšmingai skambančius balsus. Priėjau prie tvoros. Jaunuoliai mus pamatę riktelėjo: „Čia griovyje guli žmogus, ką daryti?!“
Tuoj nubėgau prie jų. Tikrai, griovyje gulėjo žmogus, šalia – dviratis. Pažiūrėjau gulintį. Tai buvo solidaus amžiaus diedulis. Gulėjo ramiai kojas įmerkęs į murziną vandenį ir šypsojosi. Ištraukėme, pasodinome, o jis nieko nešneka – tik šypsosi. Jokių sužalojimų, jokių nubraižymų.
Bandžiau pakalbinti, paklausti adreso. Jis sunkiai kažką vapėjo, bet nepaliovė šypsotis.
„Tai jis padauginęs, pats nukrito“, – tarė jaunuoliai ir nuvažiavo.
Klausiau jo adreso, kur parvežti, bet iš visos jo kalbos tik supratau, kad jis stalius ir gyvena Taikos pr. Kas keisčiausia, kad jis atrodė kaip girtas, bet nuo jo nesklido alkoholio kvapas, jis mielai šypsojosi ir vis bandė kažką dar pasakyti. Iškvietėme greitąją.
„Kokios jo kojos murzinos“, – riktelėjo gydytoja, kai ištraukėme vyrą ant šlaito.
Tik tada atkreipiau dėmesį į basas kojas, įmautas į juodus kaliošus, iš kurių bėgo murzinas griovio vanduo. Riktelėjau saviškiams, stovintiems prie tvoros, kad atneštų kibirą vandens. Tuoj atlėkė dukra. Nuploviau dieduliui kojas, nubraukiau, kiek įmanoma, nuo rūbų purvą ir padėjau įkelti į automobilį. Visos tos procedūros metu diedulis šypsojosi ir vis kartojo: „Stalius, Taikos, stalius, Taikos...“
Greitoji nuvažiavo, bet dviračio nepaėmė. Vėl paskambinau 112. Paaiškinau, kas buvo, pasakiau, kad dėdulę nuvežė į ligoninę, paprašiau, kai jis atsigaus pasakyti, kad dviratis pas mane. Nurodžiau adresą.
Deja, jis nebepasirodė. Dviratis buvo prastas, tai jo ir nepasigedo. Išvažiuodamas į Angliją nedvejodamas pasiėmiau jį, nes žmona visai rimtai pasakė, kad „diedulis paliko tau šventą dviratį, tai jį ir vežkis“.
Tuos kelis metus, kol darbavausi Anglijoje, tuo dviračiu važinėjau ir viskas sekėsi kuo puikiausiai. Grįžtant į Lietuvą nebuvo galimybės jo parsivežti, tai palikau pas draugus garaže, bet vis pasidomiu, ar tebestovi.
Užrašas ant akmens
Prieš daug metų buvau Maskvoje. Turėjau laisvo laiko, tai sėdau į autobusą, vežiojantį ekskursantus. Mus atvežė į Vagankovo kapines, kuriose palaidoti žinomi žmonės. Pavedžiojo tarp didžiulių, gėlėse skendinčių paminklų, o tada nuvedė prie kuklaus kapelio, ant kurio degė viena žvakutė ir buvo padėtos kelios gėlytės.
Gidė papasakojo: „Čia palaidotas gydytojas, kuris visą gyvenimą dirbo Carinės Rusijos kalėjime. Jis labai rūpinosi kaliniais. Jo iniciatyva, vadžia katorgininkams leido apkaustus iš vidaus padengti stora medžiaga, kad nenutrintų iki kraujo kojų.
Nežiūrint jo pasiaukojančio darbo, jis mirė visų apleistas, vienišas, baisiame skurde, bet iki šių dienų ant jo kapo atsiranda žvakutės ir kuklios gėlytės. Sakoma, kad tų laikų kalinių vėlės aplanko savo globėją.“
Nepamenu gydytojo pavardės, bet pamenu užrašą ant paminklinio akmens: „Spešite liūdiam delat dobro“ (liet. – skubėkite žmonėms daryti gerą).
Taigi, skubėkime daryti žmonėms gerą. Belieka pridurti – ne tik Kalėdų metu.
