Vienas bendradarbis neseniai prie spausdintuvo laukė, kol atsispaus atostogų prašymas. Jau kelintas šiemet, ketvirtas? Tik į Egiptą, tik į Paryžių, tik trupučiuką. O žiemą kur nors pasišildyti.
Problema – ne pavydas
Visi tik kalba, kaip viskas nesąžininga, kaip trūksta algų, bet šalia manęs esantys nežinau iš kur traukia tokius pinigus. Beveik kiekvienas darbe po kelis kartus per metus atostogauja (ir ne po vieną, o su visa šeima, kurią kartais sudaro ir 5 žmonės). Kas metus bent vienas perka automobilį. Moteris žinau bent dvi, kurios eina pas tuos plaukų stilistus, kurie žurnaluose matomi, o kainos pas juos manau tikrai ne mažiausios.
Pavydas nėra problema, tai gali būti ir motyvacija pasistengti labiau, bet nežinau, ar mes ne skirtinguose pasauliuose gyvename? Dirbame visi panašius darbus, pažįstami, su kuriais bendrauju, yra iš mano socialinio rato, visi esame panašaus amžiaus, o skirtumai tokie dideli.
Problema yra ne tai, kad jie gauna daugiau pinigų, bet kad jų nevertina. Jeigu aš šlamščiau bandelę, pusės nepabaigusi numesčiau likutį į šiukšlių dėžę, o tada sakyčiau valgyti neturinčiam elgetai „kaip sunkiai gyvenam“, tai būtų beširdiška ir pasipūtėliška. Taip ir atrodo vidurinės klasės elgesys šiomis dienomis – beširdiškai ir pasipūtėliškai.
Dvigubi pasisakymai
Parašyti paskatino to bendradarbio pasakyti žodžiai: „Už 2000 galima jau bandyt pragyvent. Čia mažiausiai, kiek galėčiau per abu darbus gauti į rankas. Jau galima bandyt.“ Galima bandyt, nes už mažiau tai akivaizdžiai išeina tik grabas! Ir tas iš pigesnių, kartotininis.
Žmonės, atsipeikėkit, jeigu galite sau leisti taip kalbėti, tai šalis tikrai neskursta! Siutas ima, kai šneka šitaip. O jeigu sutinkat, kad svarbūs esat ne tik jūs, bet ir visi kiti žmonės, ir jų yra visokių, tada nesipuikuokit tom savo kelionėm ir nešnekėkit nesąmonių apie „2000 minimumo“.
Pagalvokit, kaip jaučiasi žmogus, kuris gyvena iš mažiau ir galbūt nutilsite? Nes juokingai atrodo, kai vieną kartą sako, kad „vargas, iš mūsų viską nori atimt, tik mokesčius deda“, bet kitą kartą jau sako, kad „už tūkstančius galima bandyti“.
Pasigėdytumėt Lietuvoje taip šnekėti. Geriau savo mamai, kuri galbūt taupo pinigus, nuneštumėt dovanų arba tą pačią kelionę nupirktumėte. Ką gauna vaikai, mokome tą vertinti, o čia kažkas akivaizdžiai pamokos neišmokęs.
