Be to, yra svarstomi nauji mokesčiai įvežamiems automobiliams, kad sumažintų senų automobilių skaičių. Todėl norėčiau pasiūlyti viešai diskusijai papildymą.
Ne naikinti, o dovanoti
Siūlau sudaryti galimybę socialiai remtiniems asmenims ar namų ūkiams nemokamai naudotis sunaikinimui skirtomis transporto priemonėmis neribotą laiką, bet be teisės minėtą priemonę parduoti. Ir/arba: sudaryti galimybę socialiai remtiniems asmenims ar namų ūkiams nemokamai pasikeisti turimas taršias transporto priemones į sunaikinimui skirtas transporto priemones, savas priduodant sunaikinimui vietoje pastarųjų.
Ekonominė logika: mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis sako, kad kuo skurdesnis namų ūkis, tuo didesnę naudą jam teikia kiekvienas papildomas vartojimo vienetas. Esamos programos kontekste tai reiškia, kad senas automobilis, kuriuo turtingesnis gyventojas pasiruošęs atsikratyti, gali reikšmingai padidinti mažiau pasiturinčiojo gerovę.
Numanant, kad sunaikinimui skirtas taršus automobilis yra dar tinkamas eksploatacijai, jo sunaikinimas yra bereikalingas visuomenei priklausančios suminės vertės praradimas, kurio išvengimui ir teikiamas mano siūlymas.
Įvykdžius tokį pasiūlymą iš pradžių trumpam išaugtų automobilių skaičius Lietuvos keliuose dėl padidėjusio jų prieinamumo, tačiau vėliau galimybė gauti automobilį nemokamai ar/ir nemokamai pasikeisti į geresnį, sunaikinimui skirtą, sumažintu panašių automobilių paklausą. Tai turėtų lemti panašių automobilių importo sumažėjimą.
Trys pirkėjų grupės
Automobilių pirkėjus apytiksliai galima suskirstyti į šias grupes. Pirmieji – tie, kas automobilio neturi ir kam automobilio reikia. Antrieji – tie, kieno automobiliai tampa nebetinkami eksploatuoti. Tretieji – tie, kurie perka naują automobilį vietoje seno, t.y., atsinaujina.
Galimybė pasiimti sunaikinimui skirtą automobilį eksploatuoti nemokamai aktuali tik pirmoms dviems pirkėjų grupėms. Mat atiduoti sunaikinimui automobilį, kurio vertė yra didesnė už siūlomą kompensaciją, prieštarauja ekonominei logikai. Tai reiškia, kad trečiai pirkėjų grupei tokie automobiliai netiktų.
Įgyvendinus siūlymą seni automobiliai atsidurtų pirmų dviejų grupių atstovų rankose. Žmonių, kuriems bet kuriuo atveju būtų įdomūs tik seni automobiliai. Taigi, žiūrint į ateitį, paklausa seniems automobiliams sumažėtų ir tai lemtų panašių automobilių importo mažėjimą.
Kontrolė nebūtina?
Ši ekonominė įžvalga galėtų padėti formuoti paklausą ateityje. Nelabai kas pirktu 10-12 metų senumo automobilį, kai 15-20 metų senumo jie jau būtu nemokami. Geriau „permesti“ atsakomybę nuo Lietuvos skurdžiausiųjų gyventojų – senų automobilių pardavėjams.
Siūloma priemonė įgyvendinimui: talpinti minėtus automobilius nemokamų skelbimų tinklalapiuose internete ir laikyti ten juos nustatytą laiką (gal mėnesį), prieš priduodant sunaikinimui. Tokia prievolė galėtu būti skirta kompensacinės išmokos pagal minėtą programą siekiančiam asmeniui.
Kontrolė irgi nebūtina, nes galima tiesiog pasitikėti gera valia ir sąmoningumu žmogaus, siekiančio išmokos. Todėl tereiktų numatyti galimybę priimti mašinos perdavimo ir statuso pakeitimo į „nebegalimą parduoti“ dokumentą vietoje sunaikinimo pažymėjimo.
Šis pasiūlymas skirtas įtraukti mažiausias pajamas gaunančių žmonių interesus į vykdomos programos kontekstą ir tuo ją priartinti prie Lietuvos realijų – tai yra, prie fakto, kad esame viena skurdžiausių šalių Europos Sąjungoje. Ignoruoti šių interesų valdžia neturėtu galėti sau leisti. Ypač turint galvoje, kad pasiūlymas neatneštų jokių papildomų išlaidų.
