Esti namuosna tokia dėžutė. Dėžutė nedaili, medinė, grubiai užveriama. 10 kiekvieno mėnesio dieną aš nueinu prie bankomato, pastoviniuoju nemenką eilutę ir išsigliaudau nemenką sumą. Grįžtu namo, padedu ją ton dėžutėn. Vos nusisuku, akies mirksnis praeina ir tik šmurkšt – gyvenimo draugės ranka jau viduje.
Ir praplyšta tas smėlio maišas, ir byra smiltys tokiu greičiu, kad nesugaudysi. Batai, kirpyklos, laikrodžiai, kavinukės, suknelės, kino filmai, saldumynų dėžutės – tik byra, byra, byra...
Ar žinojote skirtumą tarp pieniško šokolado ir prabangiausios miesto šokoladinės saldainiuko? 10 eurų. Nedidelis tas skirtumas, išties, kai širdį kakava pasaldint norisi...
O kirpėjų irgi dvigubi standartai: vyrukus už 15 eurų apkerpa, moteriškėms kartais ir 90 eurų neužtenka... Kad jau užsivedė motoriukas, burgsiu toliau: kremas be 30 eurų – aiškus dalykas, kad net ne kremas! Mielajai moteriai nieko negaila, aš – žmogus ne skūpas...
Tik vienas kirminėlis graužia širdį. Kad taip nebereikėtų niekam taupyti! Jei turėtume gerą, patogų butą, būtų ramu. Mašiniukas jeigu važiuotų geriau, jeigu naujesnis būtų, nedardėtų nesaugiai...
O dabar skauduma štai kokia, kad jau kelintus metus tiems būstams ir mašiniukui taupau, o vis šnipštas, vis vienas stengiuosi. Štai jei gyvenimo draugė nors trupiniu prisidėtų, rezultatas išeitų visai kitas. Visai kitas...
Bet ką ten, žmogau, spėliosi, geriau daugiau uždirbti pasistenk. Kaip tais kad ne tik mašiniukui pakaktų, bet ir damą nauju lūpdažiu palepinti galėčiau. Esu nuoširdžiai mylintis gyvenimo draugas. Negailiu savęs, draugai, ir nesiskundžiu. Tik perspėju: geriau atsidėkit santaupas kada tik galit. Nes prie sūrio – katra pelytė pirmesnė...
