Šį kartą aš apie moralę bei pagarbą. Ir apie tai, kad, susidūrus seno ir jauno interesams, senas nebūtinai yra teisus, o jaunas neteisus. Štai kokios mintys sukasi, kai važiuoji prisigrūdusiu visuomeniniu transportu.
O jas išprovokavo „Žaliojo tilto“ stotelėje pro priekines duris įlipusi boba. Taip, boba – šis epitetas neturi visiškai nieko bendra su požiūriu į moterišką lytį apkritai ir yra taikytinas tik tai vienai žmogiškųjų individų kategorijai apibūdinti. Įžūli, triukšminga, vulgari. Su raudona striuke, geltonais išsipūtusiais plaukais, po pažastimi – lakuota rankinė su didele iš „svarovskių“ sudėliota rože, stori pirštai užsibaigia nelabai tvarkingai tamsiai raudonai nulakuotais nagais.
Jos net sena nepavadinsi – gal 60 metų amžiaus, žvitriai judanti. Ir štai ši Ypata (nuo žodžių „trokštanti būti ypatinga“) vikriai prasistumdo kelią iki sėdynės, kurioje sėdi žaibiškai nusižiūrėtas taikinys – 10-11 metų berniukas.
Netvarkingai lakuoti nagai nieko nelaukdami čiumpa ir papurto vaiko petį. Vaikas net susigūžia susidūręs su valdingą pozą išmetusios Ypatos žvilgsniu: maždaug, snargliau, reikalauju pagarbos mano amžiui bei moteriškumui, užleisk man vietą!
Ta akistata įvyko be žodžių, berniukas bematant stryktelėjo ir nusigrūdo tarp kitų keleivių, paskubomis ant pečių dėdamasis didelę kuprinę, kurią, akivaizdu, sunku laikyti. Ir stovėti prisigrūdusiame transporte sunku, kai tavo ūgis apie 140 cm ir kitiems keleiviams tavo galva yra kažkur po pažastimis, o tu pats nepasieki turėklų.
Tačiau bobai su blizgančia rankine tai nė motais – triumfuodama klestelėjusi į sėdynę atlošė galvą ir tamsiai raudonais nagais ėmė maigyti savo išsipūtusius plaukus. Nė motais ir tai, kad netoliese stovi dvi akivaizdžiai vyresnės moterys. O pačiame priekyje sėdi įmitęs vyrukas su ausinėmis ir abejingu veidu.
To įmitusio vyruko Ypata kaip taikinio nenusižiūrėjo, nors norint pasėdėti ir pamaigyti šukuoseną buvo kur kas logiškiau „iškelti“ iš sėdimos vietos jį. Suvokė, kad gali nepavykti psichologinio spaudimo triukas – studentiško amžiaus jaunuolis ne taip lengvai paveikiamas, kaip vaikas.
Spėju, tas vaikas, nurijęs nuoskaudą dėl patirto pažeminimo ir atkentėjęs pusvalandį stumdymosi tarp kitų žmonių pažastų bei – galbūt – priekaištus už ant nugaros laikomą didelę kuprinę, po dešimties metų bus toks pat, kaip tas įmitęs vyrukas su ausinėmis. Abejinga veido išraiška, po kuria paslėpta išankstinė neapykanta „senimui“ už savo kailiu patirtą jų aroganciją, nesugebėjimą suprasti ir atjausti kito žmogaus vien dėl to, kad jis yra jaunesnis.
