Bet skausmo nuojauta visada lydėjo mūsų bendravimą. Lyg viskas truktų tam tikrą laiką, lyg nujausčiau, kad bus pabaiga...
„Palaukit, kol susituoksit“
Nuo vaikystės mane lydėjo toks jausmas, kad kažko trūksta. Niekada gerai nežinojau, ko, bet būnant būryje draugų ar šeimoje, linksmiausiai leidžiant laiką buvo ir krislelis vienatvės. O kai mes susitikome, pajutau, kad to krislelio neliko. Lyg būčiau užpildyta. Gal tai ir vadinama antra puse?
Buvome tikra komanda. Žinojau, kad jei būtume tarp nemalonių žmonių, nepažįstamoje situacijoje, tu visada būtum už mane. Aš gan sėsli, o su tavim išmokau keliauti. Nemėgau naktinėti, o su tavim pažinau naktinį miestą, dviese važinėjant automobiliu. Sau viena niekad negaminau, o kartu su tavimi pamėgau ruošti maistą. Gamindavome ir turėjome filmų vakarus – ačiū ir kad supažindinai su puikiu kinu.
Susituokę žmonės mėgsta sakyti: „Palauk, pradžioje viskas romantiška, o pabandyk pagyventi metelius, kitus, tada pamatysi...“
Pabandėme. Ar kas pasikeitė? Tau, tikiuosi, ne, o man – tikrai ne. Pasibardavom, bet juk tai normalu. Tai kas, kad viskas kartais atrodydavo tragedija – užtekdavo išsimiegoti ir jau juodavomės iš to.
Ar atsiminsiu, kaip kvepėjai?
Ta diena buvo kaip bet kuri kita. Niekas, paskutinį kartą matydamas žmogų nemano, kad tai – pabaiga. Norėčiau sakyti, kad atsimenu kiekvieną tos dienos detalę, bet juk ne. Neatsimenu, kaip buvai apsirengęs, kokie buvo paskutiniai tavo pasakyti žodžiai. Neatsimenu, ar pasakei ką nors svarbaus. Tikriausiai tai buvo paprasta diena. Tokia, kaip visi, su tokiais pat bučiniais ir atsisveikinimais.
Tik pasisveikinimo po to jau nebebuvo. Tik juodas, ilgas, šaltas periodas. Ilgesys toks veriantis, kad kai visi namie jau miegodavo, aš klūpodavau ant žemės verkdama.
Atsimenu, kaip tu kvepėjai, bet ar ilgai dar atsiminsiu? Kada išbluks iš mano minčių tavo išraiškos? Kada panorėjusi nebegalėsiu prisišaukti prisiminimo su tavimi? Jeigu tik būčiau žinojusi, kad viskas nutrūks. Kas būtų kitaip?
Kada man nebeskaudės, radus kur namie užkištą tavo daiktą? Po kiek laiko jau nejusiu ir skausmo – jis bukės, rims, galiausiai pasimirš. Žinau, kad vieną dieną atsikėlus ryte pirma mintis nebebus apie tave. Vieną vakarą nebetrokšiu tavo apkabinimo, nors šalia jau ne pirmus metus guli kitas žmogus.
Ramybės ir prisiminimų dienos
Tas žmogus nėra prastesnis už tave. Tikrai ne. Jis geras ir rūpestingas – jei būtų kitaip, nebūčiau jo įsileidusi į savo gyvenimą. Bet tarp mūsų visada yra ir bus riba, nedidelis atstumas. Nes nėra jis ta trūkstama mano dalelė. Tu buvai.
Kiekvieną spalio pabaigą – pirmas lapkričio dienas prisimenu tave. Vėlinių išvakarėse arba jų vakarą kartu degdavome žvakutes. Susikaupimo metas. Pasipasakodavom, ką jaučiamės pasiekę per metus ir kur dar, tikimės, nuves gyvenimas. Pabūdavome kartu ramybėje.
Šiomis dienomis irgi mąstau apie tave. Ačiū už viską, ką man davei. Už visas patirtas kartu akimirkas. Su tavimi pažinau tokio stiprumo jausmą, kokį tik sapnuodavau. Nemanau, kad dar kada nors patirsiu tokį artumą. Bet ir nereikia, nes tokių meilių negali būti daug. Jeigu labai, labai pasiseka, galime vieną tokią per gyvenimą patirti.
Ačiū tau už ją. Žinok, tu visada būsi dalis to, kas esu. Ačiū, ir atsisveikinu. Iki kitų metų apmąstymų.
