Lietuvos ypatingajame archyve saugoma tardymo byla Nr. 15324 atskleidė vieną paslaptingą Šeduikių kaimo istoriją, kurią žinoję žmonės dabar jau kapuose.
Mirtina vakaronė
Anykščių rajono pakraštyje įsikūręs Šeduikių kaimas nuo pat partizaninio judėjimo pradžios – 1944 metų – kovotojams buvo viena iš atramos bazių. Čia pailsėti ir apsirūpinti maisto produktais lankydavosi Viesulo, Dobilo, gal ir kitų būrių partizanai.
Kaimo gyventojai juos apskalbdavo, apsiūdavo, slaugydavo susirgusius ar sužeistus, o žuvusius slapta deramai palaidodavo. Už ryšius su partizanais šeduikiečiai ne vieną kartą skaudžiai nukentėjo.
Viena pirmųjų šeduikiečių netekčių buvo partizano Prano Pajėdos žūtis 1945 metų sausį. Jo žmona Elena Pranckūnaitė-Pajėdienė ir po vyro mirties palaikė ryšius su kovotojais. Pajėdų daržinėje įrengtame bunkeryje iki 1946 metų rugsėjo slapstydavosi partizanai.
Gintaro Vaičiūno surinktais duomenimis, MGB agentė „Stasė“ 1945 m. rugsėjo 30 d. Šeduikių kaime suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko kareiviai apsupo E.Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė.
Šaudynės ir padegta gryčia
Baudėjai nušovė 6 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino Pajėdų sodybą, tarp žuvusiųjų buvo dvi moterys: Emilija Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė.
Nušautieji partizanai – Bronius Pajėda (anksčiau žuvusio Prano Pajėdos brolis), Feliksas Paršiukas ir Jonas Bislys. Žuvusioji Emilija – senoji sodybos šeimininkė, brolių Pajėdų motina.
Tardymo byloje Nr. 15324, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, rašoma apie keturis tą kartą žuvusius žmones. Tatjana Filipova, per karą vokiečių į Lietuvą evakuota rusė, su motina gyvenusi Šeduikių kaime. Per tardymą ji nupasakojo tą tragediją taip: partizanai buvę apsupti Pajėdų namuose. Vienas jų ir senoji šeimininkė Pajėdienė buvę nušauti ir sudegė kartu su gryčia, žuvo ir kiti du, Bronius bei Feliksas.
Jų dviejų lavonus čekistai įsakę Tatjanai arkliu išvežti kitur, ką ji ir padariusi. Žuvusieji partizanai buvo suguldyti aikštėje Svėdasuose. O jaunoji sodybos šeimininkė E.Pajėdienė kažkaip liko laisvėje.
Atkasė ir pervežė kūnus
Po trijų dienų partizanų palaikus stribai užkasė pušynėlyje už Svėdasų. Palaidojimo vieta žmonėms buvo žinoma ir partizanas Bonifacas Kukuška-Klajūnas, užėjęs pas šeduikietį žuvusiojo F.Paršiuko brolį Praną, tarėsi dėl perlaidojimo. Dar po kelių dienų tai buvo padaryta. Tos slaptos operacijos dalyviais tapo nemažas šeduikiečių būrelis.
Vakare E.Pajėdienė pasiuntė savo seserį Eleonorą Pranckūnaitę į gretimą Netikiškių kaimą arklio. Arklį gavo, jį pakinkė į Prano Paršiuko vežimą. Tuo vežimu Elena ir Pranas nuvažiavo į mišką. Suradę palaidojimo vietą, atkasė partizanų B.Pajėdos bei F.Paršiuko kūnus ir parvežė juos į Paršiukų daržinę (trečiojo žuvusiojo – Jono Bislio – perlaidojimo aplinkybės nėra aiškios).
Grįžus į Šeduikius, Elena su kaimyne Kazyte nuvažiavo į Vaineikius pas Augustą Pakštą, kuris tuo metu darė karstus žuvusiems raudonarmiečiams. Pakštas tegalėjo duoti joms vieną karstą. Tada Pranas su broliu sukalė dar vieną karstą, o Elena paprašė kaimyno Juozo Juodgalvio, kad tas ateitų padėti numazgoti ir palaidoti partizanus. Kazytė Feliksui pasiuvo pagrabines kelnes.
Organizuotos laidotuvės
Kitos dienos ankstų rytą Pranas ir Juozas nuvežė karstus su partizanais į Duokiškio kapines, kur duobę buvo iškasę Prano brolis Jurgis ir partizanas Bonifacas Kukuška. Laidoti į kapines atėjo ir Elena su seserimi Eleonora bei kaimyne Kazyte. Laidojo su kunigu – pakviestas atėjo kunigas Jonas Matulis. Laidotuvių dalyvėmis netyčia tapo ir tą rytą artimųjų kapų lankyti atvykusios Kamajų valsčiaus Mikniūnų kaimo moterys.
Po gero mėnesio – 1946 metų gruodį – kunigas J.Matulis buvo suimtas. Gavo 5 metus lagerio, tačiau už ką – dar reikėtų išsiaiškinti.
Partizanų perlaidojimo istorijos detalės okupacinės valdžios saugumo organams tapo žinomos tiktai 1948 metų gruodžio gale. Tuomet po sėkmingos sovietų kariuomenės ir stribų operacijos Šeduikių kaime, kai Jono Dabregos ūkyje buvo aptikta 15 partizanų grupė, prasidėjo kaimo gyventojų suėmimai. Jų tardymo metu išmušti parodymai atskleidė ir 1946 metų spalio įvykius.
Visus – į Sibirą
Juos tirdami, Rokiškio MGB oper. įgaliotinis vyr. leitenantas Gavriškinas, teismo medicinos ekspertas Rokiškio ligoninės gydytojas Jonas Vaitoška ir Svėdasų stribas Girasimovas nuvyko į vietą, nurodytą Girasimovo. Ten, pusantro metro gylyje, turėjo būti stribų užkasti partizanų palaikai. Buvo atliktos paieškos, kasant iki dviejų metrų gylio. Palaikų nerasta.
Tą pačią dieną vyr. leitenantas Gavriškinas, gydytojas J.Vaitoška, Rokiškio MGB vertėjas Grigorjevas ir stribas Terechovas su suimtąja E.Pajėdiene nuvyko į Duokiškio kapines. Elena parodė, kur 1946 metų spalį buvo palaidoti partizanai – maždaug 75 metrai į pietvakarius nuo kapinių įėjimo ir apie 15 metrų nuo kapinių akmeninės tvoros.
Palaidojimo vieta rasta kiek iškilusi ir neaptverta. Ekspertui gydytojui J.Vaitoškai pareiškus, kad jo galimybės neleis nustatyti seniai palaidotųjų mirties priežasties, kapas atkastas nebuvo.
Dar lieka ištirti, ar sovietinis saugumas ėmėsi bausti vien už nelegalų partizanų perlaidojimą. Tardymo bylos Nr. 15324 kaltinamojoje išvadoje „banditų“ palaikų perlaidojimas minimas kaip vienas iš daugelio „nusikalstamos veiklos“ epizodų.
Tuo buvo kaltinami perlaidojimo organizatoriai ir dalyviai – Elena, Kazimiera, Juozas, taip pat ir trečioji iš seserų Pranckūnaičių – Stasė, kuri, greičiausiai per klaidą, padarytą rašant kaltinamąją išvadą, buvo supainiota su tikrąja dalyve Eleonora.
Visi šie žmonės atsidūrė Sibiro lageriuose. Likusieji – P.Paršiukas ir kiti – prie bylos Nr. 15324 liko neprijungti.
