„O už ką tave mylėti? Net neįsivaizduoju, – atšovė jam Vasara. – Va, aš – graži, jauna, karšta, laisva ir padūkusi. Visus tiesiog traukte traukiu. O tu ką?“
„Myli, myli ir tave, tik ne visi atvirai tau tai pasako. Nors Vasarai kiekvienas iškart prisipažįsta meilėje, kiekvienas pasiruošęs su ja linksmintis, bet kas iš to – vis tiek galiausiai ji lieka viena. Pasilinksmina ir palieka“, – supdamasi krėsle mąsliai ištarė Žiema.
„Aš tave labai myliu“, – pribėgęs, apsikabinęs per kelius ir prisiglaudęs sušnabždėjo Pavasaris. Jam buvo tik penkeri, bet, ko gero iš visų jis atviriausiai mokėjo išreikšti tai, ką jautė.
„Man atrodo, kad mes esame labai panašūs, tik tu mane supranti, jauti, kaip aš... Be to, tu tikras, – išdrožė Pavasaris. – Tu niekada nevaidini, neapsimetinėji, matau tave ir liūdną, ir linksmą, ir nusiminusį, ir šėlstantį, tu esi tikras, nes nenori pasirodyti geresniu negu esi. Be to, tu labai skaniai kvepi.“
„Tikrai, tu kažkoks patikimas. Visada žinai, kaip reikia pasielgti, ką pasakyti, visada patari ir padedi, visada atrandi laiko kitiems ir viską pasveri bei įvertini.
Be to, man patinka turtingi vyrai, o tu toks ir esi. Ir ne vien pinigus turiu galvoje. Galima net sakyti, kad tu per daug tobulas: subrendęs, ramus, protingas, patikimas, patyręs ir dar turtingas... Gal ir aš kada nors tokia būsiu?“ – staiga, lyg sakydama pati sau, susirūpinusi ištarė Vasara.
„Tu tikrai nesi tas, kuriam dar viskas priešakyje, nes dalis tavo kelio jau nueita, dalis svajonių įgyvendinta, dalis jau palaidota. Tu nesi tas, kuris tik švaistosi idėjomis ir svajonėmis bei pažadais, kuris turi begales laiko bet kam, kuris tik investuoja, bet nieko dar neturi, kuris gyvena daugiau planais nei realybe.
Šis kelias ne toks spalvingas, bet užtikrintas... Nematau tavyje ugnies, šėlsmo, aistros, net nežinau, ar tu galėtum stačia galva nerti į naują meilę, nuotykius, avantiūras. Gal tai dėl tavo amžiaus, bet man atrodo, kad toks buvai visada.
Nors gal tai ateina su amžiumi? Kuomet nebesibarstai smulkmenoms, imi tik geriausia iš gyvenimo, viską darai neskubėdamas, mėgaudamasis procesu labiau nei rezultatu...“ – Vasara susimąstė. Jai buvo šiek tiek gaila savęs.
„Mano nuomone, tu gyveni laike, kurį pavadinčiau „laikas tarp pagrindinio patiekalo ir deserto“. Kuomet sėdi ramus, neskubėdamas gurkšnoji puikų vyną, nes žinai, kad buvo gera, numanai, kad bus nuostabu, bet fantastiška yra būtent dabar“, – Žiema, kaip visada, turėjo savo vertinimą.
Ji buvo vyriausia, protingiausia bei labiausiai patyrusi, todėl į jos nuomonę visi įsiklausydavo.
„Jeigu tikra Moteris – tai vaiski, trykštanti norais bei aistra Vasara, tai tikras Vyras yra Ruduo. Brandus, tvirtas, gerbiantis save ir autoritetingas. Jaučiantis, kad gyvenime atlieka tam tikrą misiją, Dievo ir likimo patikėtus darbus. Jeigu man leistu rinktis, į kokį amžių, protą, laiką aš galėčiau sugrįžti – be jokios abejonės pasirinkčiau tavo metus, – nostalgiškai atsiduso Žiema.
– Gali turėti viską, naudotis viskuo, vertinti tai, ką turi, esi jau ar vėl nepriklausomas, bet vis dar atviras naujovėms. O jau galimybės... Jos ribojamos tik savo paties fantazijos, išminties, patirties ir gal dar padorumo...“
Ruduo susimąstė. Visada galima pavydėti kitiems, bet svarstyklės krypo į kitą pusę. Kiti jam daugiau turėjo ko pavydėti. Tiesiog dabar buvo spalio pabaiga, tvyrojo šiek tiek nostalgiška nuotaika. Tada esi linkęs į savęs vertinimą, daraisi jautresnis, pažeidžiamesnis. Visi mes rudenį tokie.
Jis paėmė ant rankų ir pernešė į lovą jau užsnūdusį Pavasarį, apkamšė pledu prisiminimuose paskendusios Žiemos kojas, pakūrė židinį, pasiėmė vyno taurę ir, prisėdęs šalia, per pečius apsikabino netikėtai nurimusią Vasarą.
„Viskas mums gerai“, – ištarė. Tarsi sau, tarsi...
