Draugai pastebėjo pirmi
Į sostinę prieš beveik penkiolika metų atvykau iš Žemaitijos regiono, ne iš kaimo. Bet mano gimtam miestui nėra ko lygintis su Vilniumi. Štai čia po kelerių metų ir sutikau savo svajonių princesę, tikrą vilnietę.
Greitai ir lengvai radome bendrą kalbą, nors pomėgiai iš pradžių labiau skyrė nei lipdė. Viskas dėliojosi taip greitai, nieko panašaus nebuvo anksčiau, nors turėjau ne vieną merginą. Visgi greitai apsigyvenom kartu, bendravome su vienas kito šeimomis.
Taip, ji išsiskyrė iš kitų, skirtumus ir mano draugai greitai pastebėjo. Taip, tuos keistus bruožus mačiau ir aš... Bet taip pat mačiau, koks žmogus ji yra su manimi namuose, o ne tik prie draugų.
Po metų pradėjo ryškėti jos noras taupyti, nors tikrai galėjome sau daug ką leisti. Juo labiau, kad už visus buitinius dalykus bei mokesčius mokėjau aš. Ji tikino, kad visas lėšas geriau skirs savo tobulėjimui, ateičiai, sau...
Dar daugiau keistumų
Nebuvo mano mergina linkusi daryti gera „už ačiū“ – nei draugams, nei svetimiems. O aš save laikau draugišku žmogumi, šeima ir draugai man yra labai svarbūs, nieko jiems negailėčiau.
Tas taupumas jau pradėjo badyti akis, nes praktiškai neturėjome bendrų pirkinių, nors gyvenome kartu. Keista būdavo, kad už pramogas, pirkinius ir net maistą mokame atskirai, nors kartu gyvename jau pusantrų metų. Man taip norėjosi bendrumo... Galėjau ja rūpintis.
Dar vėliau pasidarė pikta, kai pastebėjau, kaip ji atsirenka žmones: bendrauja ir santykius nori išlaikyti tik su „naudingais“ žmonėmis. Tai palaikė ir jos šeima, neva, kam stengtis dėl „nenaudingų“ žmonių, su tokiais net bendrauti neverta.
Tai štai šį išpuikimą mano draugai matė nuo pat pradžių. Nors mergina buvo tikrai graži, protinga, bet ne tobulybė ir ne viskuo geresnė už kitus. Kaltinu ir jos šeimą už tokio požiūrio išugdymą. Niekas nesako, kad reikia save nuvertinti, bet ir tuštybė naudos neatneš.
Žengė žingsnį pati
Na, žodžiu, kai šie bruožai ryškėjo, mes, kaip ir visi, pasipykdavome. Bet buvau dėl jos pasiryžęs viskam. Galvojau, kad jei priimi žmogų, priimi jį visokį. Svarsčiau, kad jau reikėtų pasikalbėti apie mūsų charakterių savybes, bendrus norus, planus.. Norėjau dar rimtesnį žingsnį žengti.
Deja, ji žengė pirma. Žudančiai.
Grįžusi po darbo namo ji tiesiog pasakė, kad išvažiuoja kelioms dienoms pas tėvus, nori pagalvoti apie mus. Ką?!
„Kas nutiko, kodėl, kas ne taip? Kalbėkimės!“ – šaukiau, prašiau, maldavau. Ji tepasakė, kad nori apie mūsų santykius pagalvoti. Kartojau, kad turime pasikalbėti abu, juk būtų lengviau, kad visada išsiaiškintume. Bet ji pasakė, kad taip bus geriau. Pasakė, kad jai reikia priimti sprendimą.
Tos trys dienos buvo didžiausias košmaras mano gyvenime. Vis dėliojau mintyse, apie ką ji galvoja, kokius mūsų santykių etapus apmąsto.
O juk dėl jos viskam ryžausi: keičiau darbo planus, vos tik ji užsinorėdavo keliauti. Palaikiau jos norus ir idėjas. Palaikiau ją, kai skyrėsi jos tėvai ir kitais sunkiais etapais. Nuoširdžiai tikėjau ir dabar, kad ji grįš, manęs pasiilgusi, ir mes išspręsime šiuos nesklandumus.
Vietoj vedybų – skyrybos
Deja, dužo viskas į smulkius šipulius. Grįžusi namo ji pažiūrėjo į mane ir ramiu balsu pasakė, kad nusprendė skirtis. Išeiti. Ji, mat, nusprendė, o tada dar suprato, kokių klaidų kituose santykiuose nedarys. O kaip ir kur aš? Negalėjau nė žodžio ištarti, pasaulis iš po kojų slydo.
Vos po savaitės sužinojau, kad ji turi kitą. Pasirodo, tėvų pažįstamas, žinomas šalyje žmogus. Regis, tapau tuo „nenaudingu“, nevertu dėmesio. Nusidėvėjau per trejus metus.
Atsigauti prireikė dvejų metų. Sunku per vieną akimirką ištrinti trejų metų prisiminimus, bet supratau, kad nuoširdumo žmonėms neužtenka.
Ir tik pasakyt norisi, vilniete, lai tau naudingas partneris užpildo gyvenimą malonumais. Tik nuoširdumo nereikalauk jau iš nieko – nesulauksi, kaip ir tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Saugokit save žmonės, neatverkit sielos nevertiems.
