Pastaruoju metu paskelbta apie daug naujų mokėjimų. Automobilio taršos mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, brangstantys degalai, alkoholis ir kitkas – visi žiūrime tas pačias žinias, visi žinome, kas vyksta. Esu paprasta darbuotoja ir man tai aktualu.
Įskaudino žinomų žmonių žodžiai
Bet po tų žinių pasirodo žinomų veikėjų nuomonės... Nieko neturiu prieš šiuos žmones. Jokių neigiamų nusistatymų. Moku pasidžiaugti kito sėkme, tik gaila, kai tas kitas neatjaučia žemiau esančio...
Andrius Užkalnis rašo, kad jeigu neturi kaip išlaikyti automobilio – važinėk viešuoju transportu. Natalija Bunkė laidoje sako, kad „tik spėk suktis“, galima kurti verslus ir darbus, netingėk. Toje pačioje laidoje kalbėjo ir Švedijoje verslą sukūrusi lietuvė, kiek laiko su šeima ir sveikatos paaukojo, bet dabar turi išaugintą verslą.
Agnė Jagelavičiūtė ir dar, atsiprašau, nepamenu, kuri žinoma moteris seniau viešai paskaičiavo, kad jeigu labai daug valai ir apsiimi daug namų, tai vien dirbdama valytoja gali per mėnesį užsidirbti apie 2000 eurų.
Manau, valdžia tam pritaria. Eikit, dirbkit ir uždirbkit kuo daugiau, stenkitės mirdami, per vargą ir prakaitą didinkit šalies ekonomiką. Gal nereikėtų tų pasakymų priimti asmeniškai, bet visos atsakomybės sukrovimas vien tik piliečiui skaudina.
Tarsi ir logiškai skamba: netingėk, užsidirbk daugiau, būk geriausias. Bet tuo pačiu tai yra pasakymas: jei uždirbi mažiau nei 2000 eurų, jei tau sunku verstis, esi tinginys ir kvailys. Nes kas turi galvą ir moka ją pasukti, užsidirba.
Būk ne valytoja, o verslininkė
Nesijaučiu nei kvaila, nei tingi. Nenoriu megzti gerų santykių su „aukščiau“ esančiais žmonėmis ir vien dėl jų dėmesio važinėti į įmonės baliukus. Nenoriu aukoti viso laiko su šeima ir varyt naktimis nemiegodama. Ar čia tingumas? Čia noras išlaikyti sveiką balansą. Aš tiesiog noriu dirbti savo darbą ir nesijausti dėl to prastai. Galėti normaliai gyventi, ir kad tam nereiktų tapti išprotėjusia karjeriste.
Ar tai šiuo metu įmanoma? Ne. O turėtų būti įmanoma? Turėtų.
Ką visi žinomi žmonės siūlo, tai iš esmės yra būti geriausiu. Labai skaudu, kai supranti, kad tavo gerumas ir protas matuojamas pagal pajamas, nes jeigu būtum geriausias – lygu – uždirbtum daugiau.
Kažkur buvo parašytas kaip ir receptas, kaip uždirbti, jei netenkina valytojo alga. Tapk tokiu geru valytoju, kad visi aikščiotų. Tada apsiimk valyti kuo daugiau vietų ir įstaigų. Tada, kai nebeaprėpsi visko vienas, atidaryk įmonę, samdyk žmones. Taip tapsi valymo įmonės savininku, verslininku, va ir dideli pinigai.
Norai – labai paprasti
Tik kas, jeigu aš noriu būti valytoja ir likti valytoja? Nenoriu tapti verslininke, atsakyti už kitus darbuotojus, aprėpti visų buhalterijų ir investavimų... Noriu valyti tas valandas, kurias man skirta, daryti tai maksimaliai gerai ir gauti atlygį, iš kurio galiu gyventi. Aš nuo to nesu blogesnė.
Nesate blogesni ir jūs, kurie to irgi nori. Mes nesame prastesni! Siūlote mažinti poreikius? Kiek dar juos galima mažinti? Pavyzdžiui, nueiti mokamo tyrimo į ligoninę – normalus poreikis ar nenormalus? Nueiti per draugų susitikimą pavalgyti kavinėje – normalu ar jau per daug? Kirpykla, batai kas dvejus ar trejus metus, kai suplyšta, išvyka į kurį Lietuvos miestelį kartą per metus – per plačiai užsimota?
Neprašome atlyginimo, už kurį galėtume tris kartus per metus keliauti į Turkiją. Prašome tik tokių sąlygų, kad sumokėjus už mokesčius ir maistą galėtum kartais nusipirkti knygą arba susirgus be problemų nusipirkti vaistų.
Bet šiuolaikinė visuomenė ir mūsų valdžios sprendimai bei žinomi veikėjai tau aiškiai sako. Jeigu esi savo darbą ir šeimą mylintis, balanso ieškantis, paprastas žmogus, tu – šūdas. Žmogaus vertė šiais laikais matuojama jo verslumu. O didžiausia vertybė – būti karjeristu ir darboholiku. Kitaip būsi suvalgytas.
