Paskutinį kartą Ispanijoje sunkvežimiu buvau daugiau nei prieš 20 metų, kai apie navigaciją net nesapnavome. Iš to reiso pamenu tik auskarus, parvežtus žmonai iš Kartaginos, kuriuos ji tebeturi iki šių dienų.
Šiemet atvažiavau gera mašina, apsirūpinęs navigacija, mobiliuoju internetu. Važiuoti buvo vienas malonumas, bet negyvai užkapojo musės. Mažos, bet įkyrios ir aršios. Šiaurinėje Europoje tokių nėra.
Delikatesu maitinama musė
Išsikrovus, pirmą naktį, kadangi baigėsi darbo laikas, miegojau netoli įmonės, pakrūmėje. Žinote, nuėjęs už krūmo pajutau tą patį, ką jaučia pasmerktasis, pririštas prie medžio termitų kelyje. Majų indėnai belaisvius pririšdavo termitų kelyje prie medžio, kad tie jį suėstų gyvą. Laimei buvau nepririštas, bet daugiau nebėjau.
Bekariaudamas su musėmis prisiminiau dar vieną istorinį siužetą, kaip jūreiviai užsiaugindavo žiurkėdą. Įleisdavo į metalinę statinę keletą žiurkių ir tą, kuri suėsdavo visus savo gentainius, paleisdavo į laisvę. Žiurkėda labai greitai išpjaudavo visas kitas žiurkes. Pagalvojau ir nusprendžiau pabandyti užsiauginti musėdą.
Jei manote, kad musė – nemąstanti būtybė, klystate. Tik pastačiau stiklainiuką su masalu, visos musės kažkur išsilakstė. Ilgokai teko laukti, kol viena pakliuvo. Truputį pasiblaškė, bet supratusi, kad nepabėgs, apsiramino ir ėmė valgyti skanėstą.
„Valgyk kol kas melioną, po to pradėsi gauti musių mėsos ir perkelsiu į didesnį namą“, – porinau, stebėdamas musę.
Žiūrint į naują gyventoją sunku buvo suprasti, kokio ji amžiaus, bet ne tai svarbiausia – svarbiausia lytis. Juk ir musė turi teisę į meilę. Jei įkelsi tos pačios lyties, nebus jokio prieaugio. O kaip atskirti sparnuotosios lytį?
Žvejai, veisdami sliekus, lytį tikrina slieką traukdami tarp dantų. Jei kažkas užkliūva- patinas, jei praslysta – patelė. Bandžiau per padidinamą stiklą įžiūrėti, bet per silpnas. Nieko nesimatė. Ai, kol kas nesukau galvos.
Šeima sureagavo įdomiai
Kai apie savo naują užsiėmimą pasakiau namiškiams ir pasidalinau pirmomis nuotraukomis, sulaukiau skirtingų reakcijų.
Žmona: „Na, tai vis geriau nei gulėti ir per bambą plekšnoti.“
Sūnus, kuris tuo metu atostogavo Graikijoje: „Aš tau driežą parvešiu, koks rytais mūsų balkone apsilanko. Visas zyzles išgaudys.“
Dukra: „O, būsi kaip Čarlzas Darvinas. Stebėsi musės evoliuciją ir parašysi veikalą.“
Žentas: „ Bl*t, neturite, ką veikti. Kitą kartą išvažiuodamas pasiimkite lietuviško kaimo mėšlą-ėdę, tai jokia užsienietė į kabiną nosies nekiš.“ Martelė linksmai juokėsi ir linkėjo sėkmės eksperimentuojant.
Išklausiau palinkėjimus, daviau musei Zosės vardą ir nuėjau miegoti. Nusprendžiau – jei iki ryto išgyvens, tada perkelsiu į didesnį, įrengtą namą ir pavėžinsiu Zosę po Europą. Gal pavyks užauginti musėdą ir taip išspręsiu musių problemą ne tik Ispanijoje.
Tarptautinė augintinių šeima
Ryte mano augintinė jautėsi puikiai. Skyriau didesnį namą, pakabinau supynes, padėjau indą su vandeniu, meliono gabalą, tegu gyvena. Kaip kažkada tėvukas ramindavo stresą žiūrėdamas į žuvytes akvariume, taip aš meditavau prie Zosės lango.
Tikiuosi, gyvūnų teisių gynėjai neturės man priekaištų, kad namas per ankštas ir laikau Zosę uždaroje erdvėje. Juk ir aš gyvenu dviejuose kvadratiniuose metruose ir visai gerai jaučiuosi. Jei paskaičiuotum, kiek kieno kūnas užima erdvės, tai sparnuotosios namas ženkliai jai erdvesnis už mano. Net supynės tilpo, ko niekaip neįrengtum kabinoje.
Taip linksmai besidarbuodamas net nepajutau, kaip praslinko karštas ispaniškas savaitgalis.
Pirmadienis. Pasibaigė savaitgalio kvailiojimai ir reikia važiuoti krovinio. Zosė važiuos kartu. Žiūrėdamas į naują pakeleivę humaniškai, nusprendžiau nedaryti jos plėšrūne. Geriau į jos namelį įkelsiu po musę iš valstybių, per kurias važiuosiu. Gal jos sukurs tarptautinė šeimą ir atsiras miela, nesikandžiojanti Euro musė. O dabar – pirmyn Prancūzijos link!
