Lauke iki vakaro
Tikra tiesa, ką jiems ten veikti. Visas laisvas laikas yra praleidžiamas prie kompiuterių, telefonų. Kaimynystėje gyvendami vaikai bendrauja tarpusavyje virtualiai, o susitikę gyvai nežino, ką kalbėti, ką veikti ir tęsia telefono baksnojimą. Na, dar tie, kuriems 2-6 metukai, jei yra galimybė išeina su tėvais pasikapstyti smėlio dėžėje, pašokinėti ant batuto ar pažaisti slėpynių, bet šioje epochoje tai – reti atvejai.
Manau, vyresnės kartos žmonės pritars, kad mūsų laikais nekildavo klausimas, ką veikti kieme. Išėję duodavomės nuo ryto iki vakaro, užmiršdami pareiti pavalgyti, nusiprausti ir paruošti pamokas. Jei ne mamos ir tėčiai, kurie grąžindavo mus į realų pasaulį, tai tikriausiai iki šių dienų lakstytume po kiemus su šortukais ir tebežaistume savo laikų žaidimus.
O jų buvo gausi įvairovė. Tiesa, daugelis turėjo savo rusiškus žargoninius pavadinimus, kurių neįmanoma išversti. Niekas jokių taisyklių nerašė, bet visi jas žinojome ir puikiai leidome laiką.
Tada buvo normalios žiemos, tai žiemą pagrindinis žaidimas buvo ledo riedulys. Per dieną pačiūžos taip priaugdavo prie kojų, kad vakare mamai pradarius lauko duris į kambarį stačiai įkrisdavome, o tėvukas už rankų nutempdavo prie krosnies. O kur dar visokios sniego kautynės, slidės, rogutės. Jei tais laikais kas būtų iš viršaus filmavęs, tai mūsų kiemai būtų atrodę kaip didelis skruzdėlynas.
Išvardijo įdomiausius žaidimus
Vasarą žaidimų ir pramogų atsirasdavo dar daugiau. Be futbolo ir krepšinio vykdavo ir visą kiemą įtraukiantys žaidimai. Vienas iš populiaresnių – „Kazokai ir plėšikai“. Vieni išsilaksto, kiti gaudo. Dar buvo „Sekretai“ (liet. paslaptys), kai vieni paslėpdavo savo spalvotus stikliukus ir popieriukus, o kiti pagal negausias nuorodas ant sienų surasdavo tas vietas.
Berniukų labai buvo mėgstamas, bet kiek sudėtingesnis žaidimas – „Bankės“ (t.y., metaliniai indeliai nuo konservų). Sudėtas viena ant kitos „bankes“ iš atitinkamo atstumo mėtant pagalius reikėjo numušti. Jei kas numuša – sargas jas tuoj stato atgal ir trukdo kitiems pasiimti išmėtytas lazdas. Jei nenumuša niekas, visi skuba pasiimti savo lazdų ir ten jau kiti niuansai. Buvo konkrečios ir griežtos taisyklės.
Dar, pamenu, buvo „Čižikas“, kai nusmailintą iš abiejų galų pagaliuką, su ant šonų surašytais skaičiais, išmesdavo iš rato. Pagavęs mesdavo atgal, po to – vėl galybė visokių veiksmų, laikantis nustatytų taisyklių.
O kur dar „Dramblys“! Įsivaizduokite 10 vaikinų, pasilenkusių ir įsikibusių vienas kitam į užpakalį, o ant jų nugarų užšokančius kitus 10. Jei „dramblys“ atlaiko ir nuneša ant kupros sušokusius draugus, tai tada nuneštieji stoja į „dramblio“ vietą. Šiame žaidime reikėjo jėgos, ištvermės ir vienas kito palaikymo, nes patys sunkiausieji stengdavosi užšokti ant silpnesnių.
Lošėme ir monetomis. Monetas sustatydavo stulpeliu. Visi turėjo iš švino ar aliuminio išsilieję specialius šaukšto ar samčio formos „bitokus“ (nuo rusiško žodžio „bit“ – mušti). Juos mėtant reikėdavo numušti stulpelį, o po to visi iš eilės plakdavo tais „bitokais“ monetas, kad jos persiverstu herbu į viršų. Kiekvienas turėjo savo mušimo technologiją.
Persivertusios atitekdavo tam, kuris jas ir atversdavo padarydavo. Kuo daugiau pervertei, tuo turtingesnis tampi. Po tokių žaidimų monetos kartais būdavo taip suplaktos, kad parduotuvėje jų neimdavo.
Prasta karo baigtis
Buvo daug ir kitokių pramogų, jų visų net nesuminėsi, bet man labiausiai atmintyje išliko karai. Ne, ne sostų karai, o tarp kiemų. Jie nebuvo tokie žiaurūs, kokius mato internete dabartiniai vaikai. Mes kaudavomės medinėmis špagomis garbingai kaip riteriai. Nebuvo sužalojimų, daugių daugiausia apsiribodavome numuštais pirštų galais ar įbrėžta kakta. Randai vyrus puošia, tad tuo mes didžiuodavomės prieš savo damas.
Mūsų kiemas buvo tarp dviejų priešiškai nusiteikusių kiemų. Mes turėjome žolyną (dabar – Taravos Anikės aikštė Klaipėdoje) ir žaidimų aikštelę tarp banko ir Kepėjų gatvės. Taigi, turėjome kur žaisti, ką ginti ir dėl ko kovoti. Paskutinįkart nepasisekė.
Ėjome „pulti“ kaimyninio kiemo, o jo vaikai ėjo į mūsų kiemo pusę. Susitikome Taravos Anikės aikštės kairiajame pakraštyje. Užvirė kova pagal tikras riterių taisykles, nes ją stebėjo ir net šiek tiek joje dalyvavo mūsų kiemo damos. Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, bet nuožmias kautynes nutraukė pro šalį ėjęs tikras kariškis.
Jau kitą dieną viską žinojo mokyklos vadovybė ir tėvai. Tada gerbėme pedagogus, bijojome direktorės ir klausėme tėvų. Po rimtų pokalbių ir auklėjimo priemonių tarp kiemų įsivyravo taika ir draugystė, o „paskutinio vaikystės mūšio“ atminimui iki šių dienų kiekvienais metais toje aikštės vietoje yra statoma pagrindinė miesto eglė.
Suprantu, kad reikia siekti progreso, tobulinti technologijas, kurti naujus kompiuterius, bet kartais taip norisi dabartinius vaikus nors trumpam perkelti 40-50 metų atgal. Tam, kad jie pajustų, kas yra tikra vaikystė.
