Ne per seniausiai teko lankytis Ispanijoje darbo reikalais. Mūsų grupė buvo mišri, įvairių tautų. Taip pat buvo ir du vidutinio amžiaus vokiečiai. Abu laimingai vedę. Abu turintys nemažus nuosavus namus. Tikrai ne bėdžiai, kuriems reikia skaičiuoti kiekvieną centą. Atlyginimai abiejų tokie, kad išgirdus, kiek gauna, pavydu.
Sau jie nieko negailėjo. Be sąžinės graužaties mokėjo nemažus pinigus už prabangius pietus. Vakarais alus liejosi laisvai. Nors buvo galima sutaupyti ir gyventi dviviečiuose kambariuose, vokiečiai pasirinko atskirus. Pasak jų „norėjosi daugiau privatumo“.
Nemaniau, kad jie taupūs, kol nepamatėm, kaip renka dovanas savo žmonoms. Tai buvo tikras cirkas.
Mes ieškojome suvenyrų artimiesiems, o vokiečiai būtų pro parduotuvę lėkte pralėkę. Net neprisiminę apie dovanas savo žmonoms.
Nuėję į parduotuvę jie abu bėgte pasileido pro lentynas, ieškodami ne ko nors gražaus, o pačių pigiausių prekių. Rinkosi, knisosi gal pusę valandos. Galų gale vienas vokietis žmonai nupirko magnetą ant šaldytuvo. Pigiausią, kokį tik rado - iš nukainuotų prekių skyriaus. Už eurą. Antrasis – mažutį, graudų suvenyrinį puodelį. Niekalą, kurio nei ant lentynos pastatysi, nei kavos išgersi. Vienam gurkšniui.
Tai va, brangiosios, nebūkit naivios. Užsieniečiai gal ir daugiau uždirba, bet pinigais švaistytis nemėgsta. Jei ištekėjusios už vokiečio tikitės gauti kailinius, deimantus ir kitas prabangos dovanas, turiu nuvilti. Teks džiaugtis, gavus pigiausią magnetą ant šaldytuvo. Ir tai, jei kas nors įtemps į parduotuvę.
