Prie gydytojų kabinetų savo eilės laukė vos vienas kitas pacientas. Palyginus su tuo, kas dėjosi šioje ligoninėje prieš keletą metų, tai vaizdas skyrėsi kaip žemė ir dangus. Anksčiau per ligonių minias neįmanoma buvo prasibrauti, o dabar šokti galima nieko net neužkliudžius.
Pastudijavusi užrašus ant kabinetų durų pastebėjau, kad gydytojai dirba vos kelias dienas per savaitę ir tik po kelias valandas per dieną. Kitomis dienomis kabinetai stovi užrakinti, nes gydytojai dirba kitose šalies ligoninėse. Bet bala nematė. Noriu papasakoti apie akibrokštą, kurį patyriau gydytojos kabinete.
Pasirinkusi profesorę – apsišovė
Gydytoja, pas kurią lankiausi, buvo labai maloni. Po apžiūros nustačiusi mane kamavusio skausmo priežastį nutarė, kad man reikalinga chirurginė pagalba. Kadangi rajono ligoninėje tokios paslaugos buvo neteikiamos, mane išsiuntė į aukštesnio lygio ligoninę.
Rašydama siuntimą į didmiesčio ligoninę ji patarė kreiptis į konkretų gydytoją, kuris dirba tik vieną dieną per savaitę. Savaime suprantama, kad pas gydytoją, dirbantį tokiu glaustu grafiku patekti beveik neįmanomą. Tačiau kiekvieną taisyklė turi ir išimčių.
Galbūt įmanoma nuvažiavus į polikliniką su siuntimu pagauti tą gydytoją prie jo kabineto ir prašyti priimti be išankstinės registracijos. Jei gydytojas sutiktų tą padaryti ir padėtų ant siuntimo savo parašą, registratūra oficialiai užregistruotų atvykimą, o gydytojas darbo dienos pabaigoje suteiktų kvalifikuotą pagalbą. Tiesa, laukti tektų ilgai ir nuobodžiai, bet vis ne kelis mėnesius.
Jau buvau tam pasiruošusi ir net nusiteikusi sulaukti neigiamo gydytojo atsakymo, kai netikėtai internete pamačiau atsiradusį talonėlį pas kitą tos pačios srities gydytoją – profesorę. Apsidžiaugiau pagalvojusi, kad profesorės konsultacija yra vertingesnė už paprasto gydytojo. Tačiau apsišoviau. Verčiau jau būčiau gaudžiusi koridoriuose tą paprastą gydytoją, pas kurį apsilankyti ir siūlė rajono gydytoja.
Patekus pas profesorė iškart jautėsi, kad ji yra piktokas žmogus. Kalbėjo su manimi įsakmiu tonu, elgėsi arogantiškai. Apžiūrėjo mane lyg darydama didžiulę paslaugą. Problemą pamatė, bet spręsti ją kaip ir atsisakė, nes, neva, svetimų klaidų geriau netaisyti.
Liepė kreiptis į gydytoją, kuris mane prieš kelis metus operavo. Tam, kad nelikčiau visiškai be jokio gydymo, pasiūlė kažkokį tepaliuką. Kaip tame anekdote...
Jauni ir talentingi
Stebėdama, kaip ji rašo man tą receptą tepalui, mintyse spėjau dešimt kartų pasidžiaugti, kad nesiėmė manęs operuoti. Iš pradžių profesorė gal kokias 15 minučių bergždžiai maigė kompiuterio klaviatūra, bandydama išrašyti man elektroninį receptą.
Nepavykus to padaryti, ji pagalbos kreipėsi į slaugytoją, sėdinčią šalia jos. Kol slaugytoja ieškojo tepalo pavadinimo bei pildė už gydytoją elektroninį receptą, profesorė laiko tuščiai neleido. Ji, išsitraukusi iš chalato kišenės telefoną, visai nesigėdydama pradėjo naršyti feisbuke…
Taigi, visas vizitas buvo vertas anekdoto. Pastebėjusi mano reakciją slaugytoja pasiūlė palaukti recepto už durų...
Praėjus kelioms dienoms po profesorės konsultacijos, mane apžiūrėjo jau kito rajono jauna gydytoja. Pasirodo, joks tepalas mano problemos tikrai neišpręs. Reikia operuotis ir ji buvo pasiruošusi man padėti.
Kaip smagu, kad dar yra jaunų, sąžiningų gydytojų, skubančių padėti žmogui. Jie moka naudotis kompiuteriais, nežaidžia darbo metu telefonais, nesibaido svetimų klaidų, jie mato pacientą, kuriam reikalinga pagalba.
Profesoriams vertėtų iš jų pasimokyti, kol dar tie jauni, talentingi, perspektyvūs gydytojai galutinai nenusivylė esama tvarka ir neemigravo…
