Man tikrai nemalonu visa tai viešinti. Bet pasitariau su šeima. Tai, kas savaitgalį įvyko Sabonių šeimos viešbutyje Palangoje „Pušų paunksnėje“ – daugiau, nei asmeninis įžeidimas. Jei norime, kad Lietuva keistųsi – reikia apie tai kalbėti.
Taip su žmonėmis elgtis negalima. Nesvarbu, kiek žmogus turi pinigų. Jei jis nori mokėti – su juo reikia elgtis pagarbiai.
Jau nekalbant apie tai, kad už tokius pinigus Nicoje ar Monake galima gauti apartamentus prie jūros.
Anksčiau „Pušų paunksnėje“ lankiausi ne kartą ir visada išvykdavau su kuo geriausia nuotaika – viešbutis Palangos centre, netoli jūros, greta parkas.
Bet šįkart nutariau atvežti senelius pailsėti į Palangą paskutinę minutę.
Rugpjūčio 30-ąją, antrą valandą nakties paskambinau į „Pušų paunksnę“ ir paklausiau, ar yra dviejų miegamųjų apartamentų.
Man atsakė, kad vietų nebėra – ir aš paprašiau rezervuoti man apartamentus nuo rugpjūčio 31 dienos.
Bet čia moters balsas pasiūlė paskambinti 11 valandą ryto – gal apartamentai dar atsirasią.
11 val. viešbučio administratoriai paprašė paskambinti dar už dviejų valandų. Ir, galų gale 13 val. 30 min. man pranešė, kad yra laisvas „aukščiausio lygio liuksas“.
Nežinodama terminų, pasitikslinau: ar tai tokie pat aptartamentai, kuriuos užsakiau nuo 31-os dienos? Atsakymas buvo: „Taip“. „Puiku, susidedu daiktus ir atvažiuojame“,- apsidžiaugiau ir jau prieš penkias buvome Palangoje.
Nuvažiavus į viešbutį „Pušų paunksmėje“ išgirdau, kad galime apsistoti 15-ame kambaryje, o kitą dieną gali tekti pereiti į mano anksčiau užsakytą 9-ą. „Jokių problemų“, – atsakiau ir viešbutis nuo mano sąskaitos nuskaičiavo 460 eurus arba 691 Kanados dolerių.
Tačiau pakilus į apartamentus paaiškėjo, kad ten yra tik vienas miegamasis, įrengtas virš svetainės ir neizoliuotas. Svetainėje stovinti sofa greičiausiai būtų išsilanksčiusi. Jauku, tipiškas gero viešbučio jausmas, bet ant sofos miegoti galėčiau ir pigiau.
Kai paprašiau administracijos duoti man tokius apartamentus, kuriuos užsakiau – viešbutyje jie vadinami „prabangūs šeimos liukso klasės apartamentai“ – dvi merginos pradėjo šaipytis – kitokių apartamentų nėra.
Jos pasiūlė arba susimokėti už dar vienus apartamentus arba sėsti į automobilį ir važiuoti namo, o jie grąžinsią pinigus.
Puikiai žinodama, kad Palangoje tokiu geru oru kitų apartamentų nerasiu, su pavargusiais seneliais grįžti į Kauną atsisakiau. Daug keliauju ir žinau, kad už administracijos klaidas niekur pasaulyje klientui nesiūloma mokėti.
Mūsų pokalbio klausę viešbučio gyventojai pasiūlė man kreiptis į aukštesnio lygio administratorių. Netrukus pasirodė viešbučio vadovė Ingrida Sabonienė.
Ji iš karto pasakė, kad netiki, jog jos administracija padarė klaidą.
„Aš – mokus klientas, o mokus klientas neklysta“, – bandžiau paaiškinti. Ginčai truko valandą. Per tą laiką pavargo ne tik mano seneliai, bet ir visi dalyvavę ginče.
Per tą laiką buvo peržiūrėta viešbutyje įrengtų kamerų medžiaga, ir išklausyti trys tą dieną vykę pokalbiai, bet girdėjosi tik administratorių žodžiai.
„Kadangi esu durna blondinė, jūs man paaiškinkite, ko jūs iš manęs norite?“- paklausė I.Sabonienė.
Paaiškinau, kad viešbutis turėtų sumokėti už savo klaidas ir už antrus apartamentus aš neturėčiau mokėti. Dar paklausiau, ką ji darytų mano vietoje ir išgirdau, kad mano vietoje ji išsinuomotų vilą su Šefu.
„Gerai, - atsakė I.Sabonienė, kadangi jums pinigų trūksta, o aš esu nebiedna, aš užmokėsiu jums už šią naktį“.
Aš patyriau šoką. Nesvarbu, kiek žmogus uždirba – svarbu, kad jis mokus ir su visais klientais reikia elgtis vienodai.
Mes nežiūrime, kaip žmogus rengiasi, kaip jų plaukai sušukuoti. Dabar labai madinga rengtis paprastai. Noriu, kad mane vertintų pagal karjerą, o ne pagal mano uždirbtus pinigus.
Tą savaitgalį Palangoje tikrai nebuvau apsirengusi kaip milijonierė, gal tai ir sukėlė I.Sabonienės pašaipą ir panieką. Bet man toks elgesys buvo šokas.
Aš vertinu turtą kitaip. Galų gale su seneliais apsistojome kitame viešbutyje. Sumokėjome tikrai daug – du kambariai dviem dienoms kainavo 1 700 eurų, bet aš neturėjau jiems jokių priekaištų.
Viešbučio „Pušų paunksnėje“ vadovė Inga Vainorienė atsiuntė lrytas.lt viešbučio komentarą:
„Labai apgailestaujame dėl susiklosčiusios situacijos. Visada stengiamės, kad mūsų svečiai išvyktų iš mūsų viešbučio „Pušų paunksnėje“ pailsėję ir norėtų vėl sugrįžti.
Rugpjūčio 30 d. apie 2 val. nakties telefonu paskambino ponia Eva Paris Čičinytė į viešbučio registratūrą norėdama rezervuoti prabangų liukso klasės šeimyninį (keturvietį) numerį nuo Rugpjūčio 30 iki Rugsėjo 1 d.
Mes šį kambarį galėjome pasiūlyti tik nuo Rugpjūčio 31 d., nes 30 dieną visi prabangūs liukso klasės šeimyniniai (keturviečiai) numeriai buvo užimti, todėl rezervacija prabangaus liukso klasės šeimyninio (keturviečio) numerio buvo padaryta tik nuo Rugpjūčio 31 dienos.
Tą pačią dieną apie 11 val. vėl skambino Eva Paris Čičinytė klausdama ar neatsilaisvino prabangus liukso klasės šeimyninis (keturvietis) numeris.
Tą dieną dirbanti administratorė patvirtino, kad ne. Vėliau apie 14 val. vėl Eva Paris Čičinytė skambino į viešbučio registratūrą teigdama, kad mūsų rezervacinėje sistemoje mato, kad yra laisvas prabangus liukso klasės numeris.
Administratorė patvirtino, kad toks kambarys tikrai yra laisvas t. y.prabangus liukso klasės numeris dvivietis.
Atvykusi į viešbutį ir susimokėjusi kortele už prabangų liukso klasės numerį (dvivietį) buvo palydėta į kambarį. Po kiek laiko grįžusi į registratūrą, pareiškė priekaištus, kad čia ne toks kambarys kaip ji užsakė Rugpjūčio 31 dienai ir kad trise jie netilps šiame kambaryje.
Norėdami išspręsti susiklosčiusią situaciją pasiūlėme pakloti dvivietę sofą – lovą svetainėje, tačiau Eva Paris Čičinytė šio pasiūlymo atsisakė.
Tada buvo pasiūlytas dar vienas toks pat prabangus liukso klasės numeris (dvivietis) seneliams, bet Eva už jį atsisakė mokėti teigdama, kad tai mūsų klaida ir nusprendė išvykti iš viešbučio.
