Toks gražus ir nostalgiškas laikas. Ne mokyklos ir pamokų jie laukia, o susitikimo su draugais bei patinkančiais mokytojais. Mokytojai laukia savo mylimų mokinių ir visus, net ne tokius mylimus, pasitinka su šypsena linkėdami gerų mokslo metų.
Miesto gatvės aidi nuo jaunimo šurmulio ir juoko, pasakojimų apie savo vasaros nuotykius. Perkant kiekvieną naują sąsiuvinį pasižadama sau, kad į šį jau rašysiu gražiai ir mokysiuosi daugiau, geriau... Jie skuba į mokykla kupini didelių vilčių tuos pažadus įgyvendinti. Mažieji susipažįsta su nauja mokytoja, nauju etapu. Vyresnės mergaitės lyginasi tarpusavyje, kuri labiau išgražėjo per vasarą, vaikinai – kurie daugiau paaugo.
Tokia nostalgija apima, stebint šiuos jaunus žmones, kupinus didelės energijos, pozityviai nusiteikusius ir laukiančius, kol greičiau užaugs. Nors jau seniai į mokyklą neinu, bet stebėti rugsėjo pirmosios šurmulį man patinka. Ši diena nuneša į nerūpestingus vaikystės laikus ir džiugina širdį.
Spėsit, vaikai, užaugti. Spėsit dar tapti rimtais suaugusiaisiais ir turėsite įvairių suaugusiems būdingų rūpesčių. O dabar dar pabūkit viltingais vaikais bent tą vieną dieną. Šią dieną tikriausiai dažnas prisimena gražiai... Tėvai lydi vaikus į mokyklas ar darželius, seneliai skaičiuoja dar vienus anūkų mokslo metus. Nors mokyklos nelankau jau seniai, tačiau man rugsėjo pirmoji iki šios dienos išliko mintyse kaip naujų darbų ir naujų vilčių pradžia.
