Aš įsisodinau dukrą į prekių vežimėlį, į rankas įdaviau traputį ir niekur neskubėdama pradėjau rinktis, ko reikia mūsų šeimai. Mano dukra – ramybės įsikūnijimas, neklykia per visą parduotuvę kaip kartais atsitinka kitiems. Ramiai kramsnojo ir žvalgėsi aplinkui. Būna, kas prieina ir pagiria, kokia mažylė graži, kokia rami, bet šis kartas mane supurtė.
Kol kroviau padažus iš lentynų, kalbėjau su mažyle – man tai atrodo normalu. Sakiau jai, kokia ji graži, kokia protinga – na ir kas, kad gal ne visus žodžius supranta, bet man tai atrodo svarbu. Tada ir prasidėjo.
Priėjo kažkokia ponia (čia iš mandagumo, nes iki ponios jai toli), kurios aš nei pažįstu, nei, tiesą pasakius, noriu pažinti. Pradėjo man aiškinti, kaip turėčiau auginti savo vaiką.
Pirma jai užkliuvo, kad vaikas sėdi pirkinių vežimėlyje – neva, čia vieta ne vaikams, o rankinei pasidėti. Na, nežinau, vaikui metai, o aš ne kokia supermama – būna, ir ant žemės atsisėda, tai ką? Pasakiau, kad ne jos reikalas.
„Kaip su vaiku šnekat, gražuolė, vėliau ir išauga laukiniai vaikai nosis užrietę“, – pakomentavo nueidama.
Nu, atsiprašau. Čia mano ir mano vyro vaikas, mūsų pasirinkimas bendrauti su vaiku yra toks. Susinervinau, dukra irgi pradėjo muistytis. Ačiū Dievui, nebuvo mano vyro, ponia greitai būtų pastatyta į vietą. Kas čia išvis per mada lįsti prie svetimų vaikų? Jūs vaikams, anūkams dažniau gerą žodį pasakykit, pagirkit už smulkmenas.
Taip ir išauga iš mielų vaikų nepatenkintos ponios – kai jiems mažiems meilės nerodo.
