Taupumas ar šykštumas?
Susipažinau su vaikinu, patikom vienas kitam, įsimylėjom. Kai pradedi susitikinėti, nekreipi dėmesio į „smulkmenas“, kurios vėliau paaiškėja esą visai ne smulkmenos, o labai dideli reikalai.
Jau turėjau susimąstyti, kai vaikinas pirmo pasimatymo metu pasiūlė susimokėti už savo arbatą. Tuo metu nieko blogo nepagalvojau, buvome studentai, abu turėjome darbus. Maniau, taip pasiūlyti galėjo dėl daugelio priežasčių ir nieko čia baisaus. Sumokėjau dar ir už jį, ir pagalvojau, kad nebūtinai vyrai turi vaišinti kitą pusę pasimatyme. Žodžiu, tai man nesukėlė jokių emocijų, tačiau viskas tuo ir prasidėjo.
Kuo ilgiau draugavome, tuo labiau ryškėjo vaikino šykštumas. Jis tikrai uždirbo daugiau pinigų už mane ir nebuvo taip, kad jis jų neturėtų. Lankydamasi jo namuose (nes vėliau praretėjo ir susitikimai kavinėse) pastebėjau, kad jo visa šeima yra taupi.
Aš pati nesu turtuolė, bet mano šeimoje tokių dalykų nebūdavo, todėl kai kas mane šokiravo. Jo šeima – vidurinės klasės lietuviai, normalūs žmonės. Turi butą, sodą, darbus ir daug daiktų, kuriuos kaupė ir saugojo „jeigu kada prireiks“.
Tik nenuleisk vandens
Atėjus į namus kliūdavo žvilgsnis už folija apvyniotų durų kraštų. Paklausus, ką ta folija simbolizuoja, vaikino tėvai paaiškino, kad saugo duris – tam, jog jos neapsibraižytų bevarstant.
Vonioje ir tualete stovėjo kibirai su vandeniu. Pasinaudojusi tualetu gavau pastabą, kad nuleidau jame vandenį, o reikėjo nupilti kibire buvusiu vandeniu. Iš pradžių galvojau, kad gal koks vendentiekio gedimas atsitiko, bet taip daryti turėjau visada atėjusi į svečius.
Kai jau ilgai buvome kartu, draugavome rimtai, kartą likau nakvoti. Norėjau pasinaudoti dušu, man net į galvą neatėjo, kad to daryti taip pat negalima. Nes, paaiškėjo, kam be reikalo eikvoti vandenį? Apsivalyti galima ir suvilgius vandeniu skudurą. Ant visų kranų bute buvo užsukti kažkokie įrenginiai, kurie neva taupė vandenį. Nors laukti, kol atbėgs šiltas vanduo reikėdavo kokias 10 minučių, tad taupymo logikos tame nemačiau.
Na, bet šeimos taisyklės yra šeimos taisyklės. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio, nes galvojau, kad vaikinas neatsakingas už savo tėvų keistenybes. Tačiau laikui bėgant pamačiau, kad mano mylimas vaikinas dar labiau šioje srityje yra išprotėjęs, o aš buvau tokia naivi.
Į kelionę – konservai
Vieną kartą jis pasiūlė išvažiuoti į kelionę. Iš savo naivumo už tą kelionę sumokėjau aš. Susitarėm, kad jis tada bus atsakingas už maitinimąsi joje. Kadangi buvo susitarta išlaidas pasidalinti būtent taip, per daug pinigų į kelionę neėmiau, nes jau buvau už ją ir apgyvendinimą sumokėjusi. Tai ir buvo didžiausia mano klaida.
Jis pripirko pigiausių, besibaigiančio galiojimo laiko konservų ir jais turėjome maitintis visą savaitę. Aš to neištvėrusi paprašiau mamos man pervesti pinigų, nes sėdėti pusbadžiu nenorėjau, o ir tie konservai buvo tikrai tragiški. Jei būtų buvę normalūs, niekas net nebūtų priešinęsis.
Kuo toliau, tuo mylimojo skūpumas darėsi absurdiškenis. Klijais klijuojamos kojinės... Paranoja, kad kiekvienas pirkinys baigsis bankrotu... Mano uždirbtų pinigų skaičiavimas... Nuolatinis jo paties santaupų perskaičiavimas...
Visa tai, ši padėtis varė į neviltį. Buvo labai sunku rasti bendrą kalbą. Kviesdavausi jį į svečius, nes man būdavo nejauku, kad vaikino namuose negaliu net nusiplauti rankų. Tačiau jis atsisakydavo, nes važiavimas iki manęs, pasak jo, buvo per brangus. Nors gyvenom ne taip ir toli vienas nuo kito. Nežinau, gal taupė batus, kad per greit nesusiavėtų?
„Pernelyg išlaidi“
Toks bendravimas darėsi nepakenčiamas. Tokį šeimos šykštumą buvo sunku suvokti. Tik kartą jo mama užsiminė, kad taip gyventi sunku. Papasakojo, kad jos vyras, o vėliau ir sūnus turėjo maniją taupyti viską ir visais būdais. Ir tik ji per daugelį metų prie to prisitaikė.
Tikrai išlaidauti nebūtina. Tačiau toks šykštumas – oraus gyvenimo priešas. Tuo labiau, kad pinigais skųstis ta šeima tikrai negalėjo. Toks besaikis taupymas labai vargino.
Galų gale su tuo vaikinu santykiai nesusiklostė. Kaip jis sakė, nesupratau jo, nesutapo požiūriai, iš dalies į pinigus – pasak jo, buvau per išlaidi. Buvo skaudu, bet gal ir gerai, nes folija dangstyti senų durų, valgyti prašvinkusius konservus ir negalėti nusiprausti – kaip tą reiktų iškęsti? Nugyventi visą gyvenimą su tokia žmogaus manija būtų nepakeliama.
Visgi viskame turi būti balansas. Neverta šitaip savęs nuskriausti, neleidžiant sau pasidžiaugti elementariais dalykais. Gyvenimas tam per trumpas.
