Vyro geriausia draugė – pusseserė. Jie artimesni nei jis su draugais. Dažniau susitinka nei aš su draugėmis. Kas atsitinka, apie ką turi papasakoti – iškart kalbasi su pussesere.
Mesendžeris skamba, netyla visą parą, visą laiką yra susirašinėjama. Pakelčiau skandalą, bet ji – giminaitė. Neliečiamoji. Tai nėra ko pykti? Tai kodėl man taip pikta?
Vyras nieko nuo manęs neslepia, viskas kasdieniška, bet kyla toks klausimas. Kodėl ne man papasakoti, kaip diena? Kodėl ne man parodyti pamatytą juokelį?
Draugai reikalingi, tą aš suprantu. Bet nors ji ir giminė – jauna, graži mergina... Ar neįmanoma, kad tiek daug bendraujant atsirastų trauka?
Dažnai susitinkant, giminiškai prigulus ant sofos ir žiūrint TV, padedant išsirinkti rūbus parduotuvėse, rėkiant kartu krepšinio varžybose, sėdint kabake...
Jie ne pirmo ryšio giminaičiai, šiaip ar taip. Būtų sesė, nekiltų tokių minčių, bet pusseserė – visko būna.
Gal palaikysite mane pavyduole ir pamišėle, manau, taip man būtų dar ramiau. Žinoti, kad tai, apie ką galvoju, negali nutikti. Būti tikrai, kad tik prisigalvoju.
Nes dabar nesu tikra ir pavyduliauju. Girdite, kaip tai idiotiškai skamba? Pavydžiu savo vyro jo pusseserei!
Ir tai ne tik apie nesustojantį bendravimą. Jis kalbasi su ja, kai susipykstame, grįžta nusiraminęs. Džiaugiuosi, kad įduoda proto, bet vėlgi – neramu. Ir toks kvailas išvaizdos faktorius: ji keleriais metais jaunesnė, labai graži, sportiška...
Atrodo, kad einu iš proto, o norėčiau į jį sugrįžti.
