Nerėžia man akies nei kaukolės, nei pigūs žibantys blizgučiai, bet yra vienas papuošalas, kurio niekaip nesuprasiu.
Juo pasipuošusi moteris ar mergina tarsi ant savęs užsirašo: „Esu naivi, kvailoka, man nesiseka gyvenime“. Ar būtina taip atvirai afišuoti tokius dalykus?
Kalbu apie „apyrankes“ iš raudono siūlo. Kaip bežiūrėtum, grožio, stiliaus jose mažai, padėties nepataiso nei ant siūlo užmauti stikliukai-deimančiukai.
Visi žino, nes tą pabrėžia ir jomis prekiaujantys pardavėjai, kad tai stebuklingas talismanas, saugantis nuo blogos akies ir pritraukiantis laimę.
Kokiam žmogui toks daiktas reikalingas? Be abejo, tokiam, kuris jaučiasi nesaugus, kuriam tos laimės trūksta, ir, svarbiausia, kuris toks lengvatikis, jog tiki šiomis pasakomis.
Jeigu būčiau aferistė ar beverčių nesąmonių pardavėja, tik ir taikyčiausi į tokias višteles. Nes jos patikės viskuo, ką joms pribursi.
Jos turi rožinių svajonių, bet visiškai neturi idėjų, kaip jas realizuoti, todėl tiki lemtimi, apvaizda ir, be abejo, tą viltį parduodančiais šarlatanais.
Jos romantiškos ir sentimentalios, tikriausiai savo feisbuke dalinasi gražiomis mintimis, užrašytomis ant banalių paveikslėlių su gramatinėmis klaidomis. Kai žmogus jausmingas ir protelio mažai, juo lengva manipuliuoti.
Todėl nenuostabu, kad tokios būtybės dažnai „nudega“, „lieka ant ledo“, būna įskaudinamos, apgaunamos, ir belieka tik nešti pinigus sukčiui už naują apyrankę kartu su viltimi, kad dabar jau tikrai tikrai viskas stebuklingai pasikeis.
Gal ir pasikeistų, bet su viena sąlyga: jeigu žmogus suprastų, kad joks talismanas už jį laimės nesukurs, sėkmės negarantuos ir norų neišpildys.
