Nesiryžtu planuoti savo ateities, nes per gyvenimą esu padaręs įvairių nuodėmių, bet viena iš jų ypatinga ir jau 41 metai neduoda ramybės.
Viskas atsitiko tais peikiamais tarybiniais laikais, bet aš su nostalgija prisimenu tuos laikus ne dėl to, kad buvo pigi dešra, o todėl, kad buvau jaunas. Kai esi jaunas, viskas atrodo kitaip. Džiaugiesi, kad nėra karo, nereikia badauti ir yra daug visokių dalykų, kuriuos gali patirti tik būdamas jaunas.
Taigi, tie, kas tais laikais mokėsi, puikiai prisimena įvairias savanoriškai-priverstines darbines prievoles. Tarybinė valdžia nuo pat jaunystės pratino gyventojus prie visuomenei naudingo darbo. Studentai „nosimis ardavo“ kolūkių bulvienojus, vidurinių mokyklų moksleiviai, pasibaigus mokslo metams, porą savaičių dirbdavo mokyklos labui.
Mūsų mokykla nebuvo išskirtinė, bet atsirado alternatyva. Kas nenorėdavo ravėti mokyklos stadiono bėgimo takelio ar šveisti mokyklos suolų, galėjo važiuoti į kolūkį ravėti daržų ir net užsidirbti kelis rublius.
Pirmą kartą į Lauksargių daržininkystės ūkį išvažiavau baigęs 7 klasę. Patiko, ypač tie keli rubliai. Po to važiuodavau kiekvieną vasarą, net po dvi pamainas. Kiekvieną kartą atvažiavęs buvau vis didesnis, gudresnis ir vis linksmiau leisdavau laisvą laiką. Aišku, mūsų linksmybės, palyginus su studentų linksmybėmis bulviakasio metu, tai vaikų žaidimai, bet ir mes, būdami 16-17 metų, net ir prižiūrimi mokytojų sugebėdavome nuveikti šį tą draudžiamo.
Ta 1978 m. metų vasara buvo ypatinga. Pirmiausia, tai buvo mano paskutinė moksleiviška vasara, ir į kolūkį atvyko pagrindinis mano klasės branduolys. Patys linksmiausi ir išradingiausi. Darbo-poilsio stovykloje ne tik patys šauniai linksminomės, bet ir kitus linksminome. Beveik kas vakarą pora klasiokų, mokančių groti gitara, ir mergaičių, mokančių dainuoti, organizuodavo šokius su „gyva muzika“. Šokėjai vos tilpdavo pirmojo aukšto fojė. Grojom, dainavom paprastai, neprofesionaliai, su viena garso kolonėle, senu mikrofonu, paprasta gitara ir ne už pinigus – tiesiog iš širdies, iš dūšios . Vargu ar dabar kur taip vyksta.
Tais vakarais aš nuolat šokdinau vieną klasiokę, o po kiekvieno šokių vakaro vis labiau laukiau kito. Pradėjau padėti burokus ravėti ir jausti tai, ką jaučia jaunos dar nesugadintos sielos. Norėdamas užsitikrinti jos kuo didesnį jos palankumą, ryžausi nuodėmei.
Gyvenome dviaukščio bendrabučio antrame aukšte. Pirmame aukšte buvo budinti, tai vakarais po 22 valandos nieko neišleisdavo. Bet jaunatviškai meilei kliūčių nėra. Atsidariau langą, nuo lango ant stogo, priešgaisrinėmis kopėčiomis žemyn, vienas – du ant žemės ir į... bažnyčią. Ne, ne Komunijos, ne krikšto ir ne prie klausyklos, nes buvau pareigingas komjaunuolis. Kas dieną vaikštant pro bažnyčią pastebėjau prie kunigo namelio augančias rožes. Jos mane labiausiai ir domino.
Dar šiandien pamenu, su kokia baime pakrūmėm, patvoriais artinausi prie tikslo. Neišsigandau netoliese aršiai lojančio šuns, peršokau tvorą, pripjoviau rožių ir iš baimės bei jaudulio šėlstančia širdimi parlėkiau atgal. Vėl kopėčios, stogas ir langas, tik šį kartą į klasiokės kambarį.
Nieko ji neklausė nieko nesakė. Manau, tiek jos, tiek mano jaudulys neleido ištarti nė žodžio, bet tuo momentu nieko kalbėti ir nebereikėjo, nes viską sudėliojo ir suplanavo rožių šeimininkas.
Jau po ketverių metų grįžęs iš sovietinės armijos, nors dar buvau komjaunuolis, pasikrikštijau ir su bažnyčios palaiminimu vedžiau savo buvusią klasiokę, su kuria kartu esu iki šių dienų. Nė kiek neabejoju, kad rožės buvo šventos ir viešpats viską matė, bet yra laikas barstyti akmenis, ateina laikas juos rinkti.
Mūsų šeimoje atostogas dažniausiai planuoja žmona. Šį kartą važiuodamas namo iš komandiruotės pareiškiau, kad aš suplanuosiu mūsų trumpas atostogas. Tai brangiąją nudžiugino, bet labai nustebino mano klausimas „ar vasarą galima sodinti rožes“? Žmona uždavė keletą klausimų, bet negavus jokio atsakymo trumpai pasakė – rožes galima sodinti visada.
Grįžęs namo apie savo planus neprasitariau. Nupirkau rožių ir kitą dieną išvažiavome. Tik kai pasukome nuo Mikitų link Lauksargių, žmona viską suprato.
„Važiuojam tavo nuodėmę išpirkti? Tikiuosi, nesugalvosi naktį per tvorą lipti“, – tyliai tarė ir nusišypsojo taip kaip tą lemtingą vakarą. „Ne, per tvorą nebelipsiu, ne tie laikai. Gali ne taip suprasti ir į daboklę uždaryti“, – atsakiau rimtai.
Kuo arčiau miestelio, tuo labiau nuo jaudulio drėko nugara ir delnai. Ne taip lengva rinkti jaunystėje išmėtytus akmenis. Dar neaišku, kaip kunigas sureaguos į tokią iniciatyvą. Juk čia nebuvau nuo tos įsimintinos vasaros.
Įvažiavus į Lauksargius lyg įsijungus laiko mašinai atgijo prisiminimai. Per tiek laiko miestelis šiek tiek pasikeitė, bet aš to nė nepastebiu. Man viskas atrodo kaip ir tada. Mokykla, parduotuvė, senas raudonų plytų namas, ir keliukas iki bažnyčios vis tas pats. Einame tuo jaunystės takeliu, vedančiu tiesiai į bendrabutį, bet, deja jis užtvertas. Teko pasukti aplink bažnyčią.
Bendrabutyje, kuriame gyvenome, šiuo metu įsikūrė senelių namai. Užeiname į kiemą. Pašnekinau sutiktą senjorą. Deja, jis ne vietinis, tai nieko negalėjo daug papasakoti. Pagaliau ryžomės užeiti į bažnyčią. Nežinau, koks vidus buvo sovietmečiu, bet dabar viskas atrodė gan kukliai. Kamputyje pastebėjau po stalu besikrapštantį žmogų.
– Garbė Jėzui Kristui, šventasis seneli, – norėjau pasakyti „šventasis tėveli“, bet išėjo „seneli“. Dėl amžiaus gal nelabai apsirikau, bet dėl kitko – apsirikau. Tai buvo ne kunigas, o elektrikas, kuris ruošė elektros jungtis būsimam koncertui (bažnyčioje artimiausią savaitgalį turėjo įvykti džiazo koncertas).
Išsišnekėjome, tačiau jis taip pat ne vietinis, tai nieko apie tų laikų gyvenimą Lauksargiuose nežinojo. Kai papasakojau savo istoriją ir paklausiau, kur galėčiau pasodinti rožių krūmą, tai elektrikas pasiūlė iškviesti iš Tauragės kunigą. Pasakiau, kad neverta dėl tokio nieko trukdyti sielų ganytojo, tai tada gerasis samarietis nieko nelaukęs paskambino bažnyčios prižiūrėtojai. Kadangi pastaroji gyveno prie pat bažnyčios, tai netrukus atėjo. Ponia buvo vietinė ir gyvena prie bažnyčios nuo pat tų linksmų laikų.
Viską ji prisiminė. Kaip patriukšmaudavome, į sodus ir daržus įpuldavome, kaip dirbdavome kolūkio laukuose, kaip vietiniai vaikinai po šokių su taip vadinamais „žydkapiniais“ iš Tauragės pasipešdavo. Kelis tų laikų drąsius vyrus prisiminėme vardais, nes aš su jais padraugaudavau. Vietiniai vyrai ateidavo į mūsų sporto aikštelę krepšinio pažaisti, tai papasakodavo, kas vykdavo savaitgaliais po šokių. Gera buvo vėl sugrįžti į jaunystę, tik labai gaila, kad kunigo namelio ir darželio, kuriame augo rožės, neišliko – sudegė. Kai paklausiau, ar galėčiau kur nors pasodinti rožes, ponia nieko nelaukus atnešė kastuvą, vandens ir leido pasodinti prie centrinio įėjimo.
– Čia bus geriau, nei senojoje vietoje. Nereikės įsimylėjėliams per tvorą lipti, o tas rožių krūmelis gal dar kam nors laimę atneš, – tarė žiūrėdama kaip aš darbuojuosi.
„Gal ir atneš, svarbu, kad tik prigytų. Kitų atostogų metu reikės aplankyti tą šventą vietą“, – pagalvojau išvykdamas iš Lauksargių, širdyje nuoširdžiai dėkodamas tam, kuris prieš 41 metus pašventino Lauksargių rožes.
