Mano vyras – darboholikas. Santuokos pradžioje jis draskėsi, nes siekė karjeros ir geresnio atlyginimo. Kentėjau sukandusi dantis, nes žadėjo, kad reikia išlaukti. Išlaukiau. Ir ką?
Namuose – tik darbas
Nuo tada, kai darbe jį pakėlė pareigose, pasidarė tik blogiau. Namuose beveik nebūna. Išvažiuoja į darbą anksti ryte, grįžta apie vidurnaktį. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti savaitgalius, kuriuos praleido su manim ir vaikais.
Per visas šventes jis dirba. Kalėdas ir Velykas leidžiu pas savo tėvus, kitaip likčiau namie viena su vaikais. Apie vestuvių metines, Valentino dieną ar gimtadienius išvis kalbėti nesinori, nes tokios šventės jam neegzistuoja.
Pastebėjau, kad jau nebeturime apie ką kalbėtis. Pamažu atsiranda abejingumas vienas kitam.
Kas darosi namie, jam nusispjauti. Svarbiausia, kad grįžęs rastų vakarienę ir iššveistus kampus, o aš ir vaikai nelįstume į akis. Iš jo pusės jau seniai nėra kitos kalbos, tik darbiniai reikalai.
Siūlo ir keliones
Finansiškai mes esame aprūpinti. Turim naujus automobilius, vaikams nieko netrūksta. Dėl pinigų jis nesispaudžia. Pavyzdžiui, jeigu noriu naujo drabužio – galiu nusipirkti. Tik kas iš to?
Kam man nauji, gražūs drabužiai, papuošalai ir kosmetika jei neturėsiu, kur jų panaudoti? Aš beveik neišlendu iš namų. Jei kviečia ištekėjusios draugės, atsisakau. Skaudu, kai visi aplink tave porom, o tu – viena kaip pirštas. Su netekėjusiomis draugėmis po klubus trankytis ir ieškoti nuotykių neįdomu.
Atostogos užsienyje nevilioja, nors galime sau tai leisti. Vyras dažnai siūlo išsirinkti kelionę, bet pats važiuoti nenori. Tai kokios čia atostogos, bėgte paskui vaikus? Tik pasityčiojimas iš manęs.
Kelis kartus pasiskundžiau draugėms ir pamačiau, kad jos manęs nesupranta. Draugėms atrodo, kad vyro uždirbami pinigai atperka vienatvės valandas ir nebendravimą šeimoje.
Kiek su vyru apie tai kalbėta, kaip žirniai į sieną. Nesulaukiu jokių konkrečių veiksmų, kad padėtis pagerėtų. Anksčiau žadėdavo, kad viskas susitvarkys. Žadėdavo rasti laiko man ir vaikams. Dabar negaliu apie tai net užsiminti. Iškart putojasi, kad jo nevertinu.
O gal meilužį?
Gal nesijaudinčiau, jei ne mano vyro šeimos istorija. Jis ir išore, ir charakteriu labai panašus į savo tėvą. Kažkada uošvis pradėjo savo verslą ir šeima atsidūrė antrame plane. Anyta ne kartą pasakojo, kad vyro namuose beveik nematydavo. Jis užsukdavo tik pavalgyti, pamiegoti ir pasikeisti drabužių.
Kai verslas įsisuko ir pradėjo byrėti neblogi pinigai, uošvis spjovė į pasenusią žmoną, susirado perpus jaunesnę cacą lialią ir dabar gyvena su ja. Kartais pagalvoju, kad manęs laukia toks pats likimas. Nežinau, ko lauksiu 10 ar 15 metų. Kentėsiu vienatvę, o kai pasensiu, mano vyras susiras jaunesnę ir įdomesnę. Ne vien mano uošvis yra pavyzdys. Tokių atvejų šimtai, jei ne tūkstančiai.
Esu sulaukusi įvairių patarimų. Buvo draugių, kurios siūlė susirasti meilužį. Atseit, maniškis toks užimtas, kad nieko nepastebės, o aš gausiu vyriško dėmesio. Garbės žodis, kartais kyla pagunda. Gal pamatęs kito glėbyje vyras pagaliau nustotų žiūrėti į mane, kaip į virtuvės kombainą? Gal pastebėtų manyje moterį?
Aišku, čia tik fantazijos. Neišdrįsčiau to padaryti. Žodis „šeima“ man ne tuščias garsas. Mielai eičiau dirbti, bet vyras stoja piestu. Sako, kad žmonos pareiga rūpintis namais, o vyro – aprūpinti šeimą. Tik nežinau, kaip prisibelsti iki jo. Kaip pasakyti, kad sąvoką „šeima“ suprantam skirtingai. Jam šeima – žmonės turintys pinigų. Man – žmonės, turintys vienas kitą.
