Būdama 24 metų ištekėjau. Tuo metu studijavau, bet tėveliai tuo metu negalėjo tiek padėti, todėl susistabdžiau mokslus ir susiradau darbą. Dirbdama po kurio laiko įstojau į neakivaizdžias studijas ir baigiau bakalauro studijas. Visuomet stengiausi nebūti našta ir gyventi savarankiškai.
Dėl mažų pajamų vyras pradėjo važinėti dirbti į užsienį. Per keletą metų mes tikrai atitolome vienas nuo kito. Jis gyveno savo rutinoje, o aš savo. Kai grįždavo atostogoms, atrodo, suartėdavome, bet vėliau ir vėl tas pats. Nustojau su vyru dalintis savo kasdienybe, savo sunkumais, problemomis. Dabar atrodo, galbūt buvau per daug ambicinga, su savo principais, privalėjau nusileisti ant žemės ir vyrui pasipasakoti apie viską...
Būdama nepriklausoma, ambicinga, galvojau, kad galiu su viskuo susitvarkyti. Kai trūkdavo pinigėlių, nesikreipdavau į artimuosius, o pradėjau imti greituosius kreditus. Taip nepriklausomai ir patogiai gyvenau keletą metų, kol dėl nepakeliamų sąlygų darbe išėjau ir pakeičiau darbą. Mūsų miestas nėra didelis, todėl gerai apmokamų darbo vietų čia neturime. Susiradau darbelį labai geroje organizacijoje, kurioje buvo jauku, gera, ten jaučiausi tokia reikalinga. Tik atlyginimas ten buvo minimalus...
Tada ir prasidėjo visos mano bėdos. Aš nebeišgalėjau susimokėti įmokų, jos vis augo, augo... Klimpau vis giliau. Negalėjau su niekuo pasidalinti savo bėdomis, buvo gėda, jog aš, ta, kuria visada buvo didžiuojamasi, pasielgiau šitaip beprasmiškai... Pradėjo lįsti į galvą visokios blogos mintys, pradėjo blogėti mano emocinė būklė.
Šeima nesuprato, kas su manimi vyksta, atsiguliau į ligoninę, įnikau į raminamuosius. Niekas man nepadėjo, nes aš negalėjau su niekuo kalbėti, ligoninėje ateidavo psichologė, kuri manęs taip ir neprakalbino... Galėdavau pasakyti tik tai, jog esu labai pavargus, bet man viskas gerai. Taip gyvenau keletą metų, prigerdavau raminamųjų bei migdomųjų, kad praeitų dar viena diena....
Vieną dieną tiesiog viskas sprogo, ir pasakiau vyrui, jog mane slegia skolos, jog nebegaliu susitvarkyti, apie tai pasisakiau tėvams. Visiems tai buvo šokas, skausmas. Kaltino mane, jog aš delsiau, kad aš nieko nesakiau. Ir žinot, jie tikrai teisūs, bet aš negalėjau kalbėti, tiesiog negalėjau... Tuo labiau, kai mama sirgo vėžiu, o tėtis taip pat susirgo vėžiu... Man buvo per baisu pasakyti tai...
Kaip gyvenu dabar... Nežinau, ar situacija pagerėjo, ar tik pablogėjo, nes jau daugiau nei metus nevartoju vaistų ir suvokiu situaciją aiškiai. Ir man baisu... Iš tiesų nežinau, kiek galėsiu atsilaikyti savo mintims...
Skolų sumažėjo, daug padėjo šeima, daugiau nei pusę man padėjo atiduoti, bet jos mane vis dar smaugia. Atrodo, liko ne tiek daug, kad pagaliau galėčiau atversti naują gyvenimo puslapį, o tuo pačiu daug... Pakeičiau darbą, kad atlyginimas padidėtų. Ir dar ieškausi papildomų darbų, atrodo, galėčiau dirbti 24 val., kad tik greičiau baigtųsi košmaras.
Atrodo, judu į priekį, bet tas gyvenimo etapas nepasikeitė. Santuoka praktiškai subyrėjo. Vyrui per sunku su manimi. Atrodė, kad galime išgyventi šią krizę, bet suprantu, kad tikriausiai per skaudu jam su manimi, jis manęs ir gaili, ir nekenčia. Mūsų barniai labai aštrūs, išgirstu apie save labai skaudžių dalykų... Jis nuostabus vyras, bet suvokiu, jog mūsų ateitis neaiški. Kiekvieną dieną jis man užduoda klausimą, kaip aš susitvarkysiu savo gyvenimą, kad greičiau išbrisčiau iš to. O aš nebežinau... Nebežinau, kaip elgtis, kur kreiptis...
Ką padariau, kad būtų geriau? Nežinau. Atrodo, kad daug nuveikiau, kad judėčiau į priekį, kad išsaugočiau santuoką. Bet vis suprantu, kad esu našta ir niekas. Kreipiausi į bankus, į refinansavimo įmones, bet visi pasakė „ne“. Priežastis - per mažas atlyginimas, susirask laiduotoją. Visur pastatė man „blokadą“.
Susiradau viena refinansavimo įmonę, kuri sutiko padėti, nes mano prašoma suma tikrai nebuvo didelė, jie taip pat liepė, kad vyras kartu pasirašytų. Vyras nesutiko, jis nenorėjo klimpti į mano skolas, nes refinansavimas - lygiai tie patys įsipareigojimai, kurie tik padidina įsiskolinimo sumą.
Ir aš nežinau, ką man daryti, aš iš tiesų nežinau. Tai toks užburtas ratas, iš kurio neaišku kaip išeiti. Daug straipsnių, laidų mačiau, kaip skatina kalbėti, kad problemas galima išspręsti... Dar nepasakojau, kiek esu ieškojusi pagalbos, ir kiek kartų mane apgavo sukčiai... Bet galbūt dabar tai nėra svarbu.
Šiuo metu aš nenumanau, ką man daryti, sustojau ties „bedugnės“ kraštu. Sąžiningai sakau, neturiu su kuo pasitarti. Jei su vyru pradedam kalbėtis, tai jis sako - aš užtektinai tavim rūpinausi, galvok pati, „nežliumbk“, o galvok... Ir lieku viena. Negirdžiu palaikymo, kad viskas gerai, kažkur yra išeitis. Tiek iš jo išgirstu negatyvo man, kad stoviu kartais ir norisi verkti, rėkti, nes neturiu ką atsakyti. Man reikia palaikymo, o aš esu „viena“, esu šiukšlė, tiesiog šiukšlė.
Bet aš esu tvarkingas žmogus, aš dirbu, visada visiems padedu, kada tik manęs reikia. Iš draugų, kolegų girdžiu šiltus žodžius... Tik jie nežino, ką aš išgyvenu, jie mato mano dirbtinę šypseną, jie mano, jog turiu gražią santuoką, bet viskas tiesiog melas, nes aš nenoriu viešinti ir apkrauti kitus...
Suprantu, jog kiti turi didesnių problemų, bėdų, ir mano mintys gali atrodyti tiesiog juokingos ir padrikos... Bet aš nebežinau, ką man daryti, aš tiesiog nematau prasmės gyventi, jūs neįsivaizduojat tos graužaties mano viduje, su kuria užmiegu ir keliuosi... Tiesiog tai darosi nebepakeliama.
***
Asmensbankrotas.lt teisininkas Egidijus Gadeikis paaiškino, kad situacija, kurią aprašė laiško autorė, yra gana dažna Lietuvoje.
Tokioje situacijoje atsidūrę asmenys dažniausiai renkasi tokius sprendimų būdus:
a. paskolų refinansavimą kitose kredito įstaigose. Šiuo atveju asmeniui reikia gerai apsvarstyti siūlomas refinansavimo sąlygas ir pasverti ar refinansuojantis skolos nepadidės bei ar tai nėra tik laiko nustūmimas nuo problemų sprendimo, o pačios finansinės problemos iš esmės nesprendžiamos.
b. fizinio asmens bankrotą.
Trumpai pateikiame fizinio asmens bankroto proceso Lietuvoje aprašymą:
Pirmiausia, tam, kad asmuo galėtų inicijuoti sau fizinio asmens bankrotą, jo skolos turi viršyti 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Šiai dienai, kai MMA yra 555 Eur, tai skolos sumos turi viršyti 13 875 Eur. Tik tokiu atveju asmuo turi teisę kreiptis į gyvenamosios vietos apylinkės teismą, kad būtų inicijuota fizinio asmens bankroto procedūra. Jei skolos mažesnės, teismas turi teisę atsisakyti svarstyti asmens pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Fizinio asmens bankroto bylos yra nagrinėjamos asmens gyvenamosios vietos apylinkės teisme.
Asmuo į teismą gali kreiptis ne anksčiau kaip po mėnesio nuo pranešimų apie ketinimą keltis bankroto bylą išsiuntimo registruotu paštu savo visiems kreditoriams.
Tik pats asmuo gali inicijuoti sau teisme fizinio asmens bankroto bylą. Asmens kreditoriai to daryti negali. Fizinio asmens bankroto byla inicijuojama asmeniui pateikiant pareiškimą teismui.
Fizinio asmens bankroto byla svarstoma/keliama žodiniame teismo posėdyje, kuriame pats asmuo turi dalyvauti.
Teismui nusprendus iškelti fizinio asmens bankroto bylą yra sustabdomas visų kreditorių reikalavimų augimas – t.y. nebesiskaičiuoja jokios palūkanos, delspinigiai. Taipogi teismo sprendimu yra paskiriamas bankroto administratorius (Bankroto administratoriaus kandidatūrą gali siūlyti pats asmuo, kreditoriai arba parinkti gali pats teismas, jei nei viena šalis nesiūlo).
Bankroto administratorius surenka visų asmens kreditorių reikalavimus ir juos tvirtina teisme.
Taip pat bankroto administratorius padeda asmeniui po bankroto bylos iškėlimo pasiruošti mokumo atkūrimo planą. Šis planas yra esminis bankroto proceso dokumentas. Mokumo atkūrimo planas nustato viso fizinio asmens bankroto proceso gaires: numato kokias būtinas asmenines išlaidas asmuo kas mėnesį gali turėti; kokias įmokas kas mėnesį turi mokėti kreditoriams; už kokią sumą ir kokia tvarka bus realizuojamas asmens turtas; kokius veiksmus asmuo turi atlikti, kad didinti savo pajamas (mokymai, kvalifikacijos kėlimas, aktyvus dalyvavimas darbo rinkoje ir pan.) ir t.t.
Kaip ir minėjome, mokumo atkūrimo planą rengia asmuo su bankroto administratoriaus pagalba. O šį mokumo atkūrimo planą tvirtina kreditorių susirinkimas bei teismas. Kreditoriams ir/ar teismui patvirtinus mokumo atkūrimo planą, asmuo pagal jį turi gyventi 3 metus.
Jei planas tinkamai vykdomas, laikomasi jo nuostatų, mokamos įmokos kreditoriams, bankroto byla po 3 metų baigiama ir asmuo laikomas bankrutavusiu, o likusios nesumokėtos jo skolos yra nurašomos. Tai reiškia, kad po 3 metų asmuo yra laisvas nuo savo skolų.
Kitaip tariant, asmuo gali susitvarkyti su savo finansinėmis problemomis per fizinio asmens bankrotą. Šis procesas su dokumentu pasirengimu, teisminiu bankroto inicijavimu ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimu iki skolų nurašymo gali užtrukti nuo 3,5 iki 4 metų.
c. Asmuo, nenorėdamas fizinio asmens bankroto, gali tartis su savo kreditoriais dėl skolų užfiksavimo ir skolų išmokėjimo grafiko sudarymo. Aišku, čia reikalinga kreditoriaus gera valia ir noras tartis.
d. Taip pat asmuo gali kreiptis teisminės mediacijos https://www.teismai.lt/lt/visuomenei-ir-ziniasklaidai/teismine-mediacija/apie-teismine-mediacija/282.
T.y. prašyti teismo mediatorių padėti skolų problemas spręsti su kreditoriumi taikiai be teisminių ginčų. Čia irgi galima prašyti fiksuoti esamas skolas, kad jos nebeaugtų ir sudaryti taikų susitarimą dėl fiksuotos skolos išmokėjimo grafiko. Šioje vietoje teismo mediatorius būtų kaip tarpininkas tarp skolininko ir kreditoriaus, ieškant abiem pusėm priimtino skolų sprendimo varianto.
Taigi sprendimų būdų tikrai yra. Reikia tik susikaupti ir imtis veiksmų.
O jei asmuo nežino nuo ko pradėti, visada galima kreiptis nemokamos teisinės pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą https://vgtpt.lrv.lt/; Vilniaus Universiteto Teisės kliniką, kuri teikia nemokamas teisines paslaugas, konsultacijas https://teisesklinika.lt/.
