Kai vyras grįžo po šėlionių, mylimosios žodžiai rėžė tiesiai į širdį

Jau esu brandaus amžiaus vyras, matęs daug gyvenimo. Ir visgi mintys grįžta į jaunystę, kurioje buvo meilė. Kvailas būdamas ją paleidau, o dabar belieka tikėtis, kad ta moteris laiminga ir man atleido.

Buvom kartu daug metų, nuo tada, kai dar paauglystėje susitikome. Kaip dabar atsimenu, ji mane nuoširdžiai mylėjo. Taikstėsi su mano visokiom nesąmonėm, ko jaunas benepridariau. Kalbu apie kitas moteris, dinginėjimus su draugais, ilgom žvejybom, keliom savaitėm tylos, užsidarymais garaže pabūti vienam... Giliai viduje žinojau, kad ji man atleis. Visada priimdavo atgal.

Skyrėmės daug kartų, nes ji turėjo viltį sukurti šeimą. Negalėjau to duoti, išsiskyrus ji užmegzdavo santykius su kitais vyrais, bandė kurti su jais kažką rimčiau. Tą sužinodavau ir manyje užvirdavo, jaučiau, kad turim grįžt vienas pas kitą. Vėl pasirodydavau ir viskas prasidėdavo iš naujo.

Parodydavau jai, kad šįkart bus kitaip, ji manimi patikėdavo. Bet ilgai neišsilaikydavau ir vėl darydavau tą patį. Toks buvau.
Taip tęsėsi 10 metų. Kol vieną dieną ji manęs nebeįsileido nei į savo namus, nei į savo širdį.

Vieną vakarą, po eilinio laikotarpio atskirai ir mano šėlionių su draugais, ir panom, grįžau. Nuvažiavau pas ją, o ji buvo kitokia. Nenoriai net įsileido į namus. Nebedžiugiai atidarė duris ir nebeatrodė laukianti. Ji sirgo, aš ją tą naktį slaugiau. Jei bučiau žinojęs, kad tai bus paskutinė mūsų naktis, būčiau elgęsis kitaip.

Ryte ji man padėkojo už pagalbą ir pasakė, kad daugiau nebenori manęs savo gyvenime. Pasakė, kad jaučiasi viską išdalinusi ir tuščia. Viską pasakė ramiai, bet kitaip. Jau be jokios meilės akyse.

Tie žodžiai dūrė man į širdį. Jos pasakyti žodžiai, kad nužudžiau jos meilę ir viltį, skamba galvoje iki šiol. Nors jau ir praėjo 40 metų.

Dar daug kartų bandžiau susitikti, susigrąžinti ryšį, bet ji jau manęs nebeprisileido artyn. Ilgainiui nusprendžiau duoti jai ramybę. Karts nuo karto dar bandžiau priminti apie save, pasveikindavau su šventėmis, tačiau jai tas irgi neberūpėjo.

Atsimenu ją iki šiol. Sulaukęs tiek metų ir vis dar prisimindamas supratau, kad paleidau tai, kas buvo likimo dovana. Ir ji niekada nepasikartojo.

Iš bendrų pažįstamų gaudydavau informaciją apie ją, stebėjau, kaip jai klostėsi gyvenimas. Ji sukūrė šeimą, kurios norėjo, dabar jau turi ir anūkų. Džiaugiuosi dėl jos, bet vis galvoju, gal tokią šeimą būtume sukūrę mes, jeigu būčiau mąstęs, o ne priėmęs meilę kaip savaime suprantamą dalyką.

Aš šeimos taip ir neturiu. Nebuvo nė vienos, kuri bent kažkiek būtų panaši į ją. Draugų per tiek metų neliko, moterų irgi. Esu vienas. Linkiu, saugokit tą dovaną – kito žmogaus meilę. Nes nesaugodamas gali prarasti tai, kas yra svarbiausia.