Kai vairuotojas parodė, kur Anglijoje gyvens su kolegomis, žmona nepatikėjo

Puiku, bazė primoka, kad vieni iš pirmųjų įliptume, galėtume papildomą krepšį pasiimti ir daugiau naminių dešrų prisidėti. Už tai kartais ir bazei kamputį lietuviškos duonos ar dešros atvežame. Bet ne kyšiui iš draugiškumo! Vienas kietuolis bandė tą draugiškumą pateiktį kaip kyšį. Kadangi tai buvo nebe pirmas jo išsišokimas, vyrukas „draugiškai“ atsisveikino su įmone.

Čia galioja griežtas principas: kelis kartus parodęs nesąžiningumą esi atleidžiamas. Bet manęs tai kol kas neliečia, visos mintys sukasi apie krepšius. Svarbu kuo daugiau prisidėti ir neviršyti 10 kg. Pagaliau viskas sudėliota. Užsakytu autobusu važiuoju į oro uostą ir štai jau skrendame su kolegomis. Galėtų valdžia ir krėslus patogesnėse vietose išpirkti, bet gaili papildomų eurų.

Sako: „Gera sėdima vieta – prabangos dalykas, o prabangą, vyrai, pirkite patys.“ 

Ką jau ką, o skaičiuoti visi moka. Papildomas krepšys su naminiais skanėstais geriau negu plati vieta, todėl sėdžiu viduryje, kaip mylimas kūdikis suspaustas dviejų mielų apkūnių ponių, tinkančių į mamas. Tokioje jaukioje aplinkoje pats geriausias būdas užsimiršti. Panardyti po savo prisiminimus.

Dirbau. Važinėjau po Europą, gaudavau standartinį atlyginimą ir mokėjau mokesčius savai prezidentei. Buvo savų rūpesčių ir savų problemų. Vadyba kartais grybą pjaudavo, mes irgi, tekdavo ir riebiais žodeliais apsikeisti, bet kas nedirba – tas nepjauna.

Siaubas prasidėdavo, kai reikėdavo važiuoti namo. Atsirasdavo šimtai priežasčių, kad tik darbas užsitęstų. Tai nėra kam manęs pakeisti, tai nėra krovinio, o gal tiesiog – reikia dirbti toliau ir taškas. Niekados negalėdavau suplanuoti savo asmeninio gyvenimo, o kai jau pavykdavo iššokti iš kabinos, tai su linksmai linguojančiu autobusu dar dvi paras iki namų baladodavausi.

Vairuotojai, kurie važinėja į Europa autobusiukais, žino, kaip vyksta tos kelionės. Galima siaubo filmą kurti. Kai tie važinėjimai įkyrėjo iki gyvo kaulo, sutikau draugą.

Draugas pradėjo verbuoti: „Ko tu čia vergauji? Varyk pas mus. Mašinos naujos, darbas tik po Angliją, kolektyvas geras, vadyba lietuviška, kyšių neima, į darbo kadencijas skraidome lėktuvu griežtai pagal grafiką. Gali metus į priekį susiplanuoti gimtadienius, krikštynas ir uošvienės laidotuves.“

Sutikau. Vien dėl uošvienės, nes ruošiuosi naują butą pirkti. Niekšinga ir žiauru, bet daugelis pagalvotų kaip aš – kam man papildoma burna ir papildoma lova.

Neapgavo kolega. Kaip sakė, taip ir buvo. Mašinos geros, darbas angliškas, atlyginimas, tiesa, ne visai angliškas. Bet pasikeitimai griežtai pagal grafiką.

Iš pradžių pasiūlė į „mirtininkų“ brigadą. Ten dirba prasiskolinę arba tie, kurie moka alimentus už jaunystės klaidas. Varo po 3-5 mėnesius, kol į bazę kojomis priekin grįžta. Tada juos atgaivina ir vyrai toliau varo. Ačiū, nereikia man tų ekstremalių iššūkių. Mano vaikai dar maži, situacija visiškai standartinė...

Staiga pro galingą kaimynės biustą kažkas blykstelėjo.
„Žemė!“ - vos nesurikau, pabudęs iš savo apmąstymų, bet susivaldžiau. Neperšokęs griovio nesakyk „op“, ypač lėktuve. Tačiau pilotai geri, stiuardesės labai gražios (tikros lietuvaitės!), nusileidimas puikus, tik oras tikras angliškas šūdas. Bet žemė jau po kojomis – keliaujam.

Oro uoste viskas kaip sviestu patepta. Autobusiukas laukia, dokumentai, telefonai, avansai, kelionės lapai – viskas sudėta ant sėdynių. Lekiam į parduotuvę „Aldi“. Reikia daug ko nusipirkti, nes kai pradėsi varyti, nebus kada važinėti po parduotuves. Juo labiau, kad prie jų privažiuoti su sunkvežimiu didelė problema.

Kol dar važiuojame, imame kamantinėti autobusiuko vairuotoją. Ar mašinos bazėje, ar dar servise. Pastarasis nuramina, kad visos parvarytos, paruoštos. Visos bazėje, išskyrus vieną. Kolegos, dėl ypatingo ūgio vadinamo Milžinu, mašina užstrigo servise iki ryto. Yra karavanas kuriame galima permiegoti. Kolegos kalbėjo, kad vadas iš kaimyninės firmos už du butelius lietuviškos nupirko.

Tikiu, nes kai pamačiau, kaip atrodo to karavano vidus, tai pačiam reiktų išgerti tuos du butelius, kad galėtum įeiti. Kažkoks košmaras, tikriausiai dešimt metų nevalytas. Bet bazėje buvę vyrai kibo ir per savaitgalį sutvarkė. Milžinas daugiausia dirbo, tai jam padovanojo atskirą kambariuką su vaikiška lovyte. Jam kaip tik. Niekas ten dabar neina.

Kai žmonai nusiunčiau nuotraukas koks buvo karavanas ir kokiu tapo viešbutėliu – nepatikėjo. Sako, vyrai taip nesugeba. Eilinis fotomontažas. Bet kai įtikinau, kad tai padarėme mes – vyrai, paplojo katučių. Trumpai ir aiškiai pasakė – grįžus namo, pirma į rankas gausiu šluotą, tik po to šaukštą ir visą kitą. Prisišnekėjau. Manoji griežta. Jei uošvienė pritars, taip ir bus.

Antras klausimas – kam kas suplanuota. Man nepasisekė. Tentas ir anksti ryte keltis. Miego mažai, nes į bazę iš oro uosto atvažiuojame apie 22-23 valandą. 

Atvažiavus prasideda įprastas naktinis šurmulys. Valdžia dalina visokias smulkmenas, bet darbinės pirštinės ir vėl prastos. Kolega užsiminė apie geras odines pirštines, bet gavo geležinį atsakymą: „Odinės pirštinės – prabangos dalykas. Prabangą perkate patys.“ 

Paniurzgam ir kiekvienas skubame prie paskirtos mašinos. Nešamės tai, ką atsivežę iš namų ir nusipirkę parduotuvėje. Kol surandame, kur kurio daiktai, susinešame į mašinas, ateina ir vidurnaktis. Valdžia išvažiuoja, Milžinas eina į viešbutuką, o mes paliekame dėlioti daiktus ir ruoštis šešių savaičių lietuvio tarnystei Anglijos karalienei.

Kaip seksis tos šešios savaitės, priklauso nuo to, kur dirbsi ir kokia priekaba važinėsi. Kol nedirbau tokio darbo, atsirado naujovė – „šachtininkų brigada“. Pas mus visi suskirstyti į brigadas. Mirtininkų brigados griežtai atsisakiau, į inteligentų nepriėmė, į geležinę užsirašiau savanoriu, bet dabar neramu dėl naujosios.

Viena ausimi girdėjau, kad į „ šachtą“ pasiuntė porelę prasikaltusių vairuotojų, be teisės grįžti į bazę iki kadencijos pabaigos. Stengsiuosi būti geras ir gal praslysiu ten nepatekęs. Pažiūrėsim.