Stambiam oranžiniam burbului vis labiau slepiantis už miškingo horizonto, kartu su juo nyksta ir geltonai violetinių atspalvių margumynas. Netrukus sutems ir rytuose po truputį rodantis mėnuliui sakysi: „Pažiūrėk, koks šiąnakt didelis ir raudonas. Ateik dabar, nes tuoj pakils ir nepamatysi.“
Atidžiai klausiausi ir šito gerai išmokau – pasigrožėti. Nepristabdysi to įspūdingos spalvos ir dydžio mėnulio tekėjimo, kad galėtum žvilgtelti, kada bus patogu – arba iškart leki prie lango, arba bepamatai iš aukštybių įprastai žibantį nedidelį baltą skritulį.
Tikriausiai jau pastebėjai – truputį pasenau. Gerąją prasme – kai nebe taip smarkiai norisi išdykauti ir žaisti, smegenyse gilėja atsakomybės vingis ir vis paprasčiau darosi tinkamai sudėlioti mintyse išsimėčiusius spiečius žodžių, atkakliai besiveržiančių į laisvę.
„Ateis įkvėpimas, ir parašysi“, – buvai teisus tuomet, kai apnikta gilios nevilties nenumaniau, nuo ko pradėti gausybę universiteto akademinių tekstų. Jau esu kiek toliau, nei pusiaukelėje – panašu, jog įkvėpimas iš tikrųjų užeina pakankamai dažnai.
Ir šįkart jis čia, nors išties nieko nereikia kurti. Užsuko dėl tavęs – patars, kurį prisiminimą geriausia ištraukti iš atminties dumblo ir pagelbės tinkamai surikiuoti žodžius.
Nuo vaikystės turiu problemą – pasakau gerokai mažiau, nei viduje būna apmąstyta, ir kartais ten nepelnytai pasilieka reikšmingi dalykai. Pamaniau, gal tėčio diena – tinkama proga pagaliau išleisti laisvėn šitas užsibuvusias mintis. Stebėtina, kad per visą tą laiką ant jų nesusikaupė storas dulkių sluoksnis, nesimato nė menkiausių pelėsio pėdsakų.
Atsargiai – ilgai nieko nesakiau, užtat dabar gali netikėtai prislėgti žodžių svoris, nors labiausiai norėčiau maloniai nustebinti, ir kad tavo veide nusidriektų šypsena. Žinai, jis nesikeičia, tas nuoširdus dėkingumas, kad esi. Dažniausiai to ir pakanka, ypač kai nesu netoliese. Tikiuosi, ir dabar bus taip, kaip sakei – tokia įdomi praktika, kad nejausiu, jog dirbu.
„Miela žiūrėti į susikaupusį tavo veidą, prie popieriaus skiautės prikaustytą žvilgsnį, meistriškai nukniaukiantį vieną raidę po kitos iš paskleistos mano minčių raizgalynės“, – sakydavai. Pameni?
Pasiruošk klausytis – tuoj vėl prikaupsiu tikrų ir netikrų istorijų, kuriomis norisi pasidalinti, ir, svarbiausia – toliau būk. Brangiausias, vienintelis Tėtis.
Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
