Nulis privatumo! Taip pavadinčiau jos būdo bruožą. Nuo mūsų kambario iki vonios reikia pereiti netrumpą koridorių. Eidama į dušą ji nusirengia kambaryje, tada eina per butą nuoga, po dušo nuoga grįžta, eina per butą džiovinasi plaukus, dar ką ten daro. Apsirengia.
Bendro gyvenimo pradžioje – visai pikantiška. Bet paskui nori nematyti to nuogo kūno šiaip sau pateikto. Dingsta ypatingumas. Atsisuki paklaust – švyst prieš akis papai. Tai ar tie papai lovoj, ar koridoriui plaukus tepliojantis – pasidaro jokio skirtumo...
Negana to, mes turim du vaikus. Kiek berniukui turi būti metų, kad jau atskirtų, kas norma? Dabar jam ketveri. O kai bus 7? 10? Kai bus paauglystė? Žais su savim ir automatu mamos paveikslas šoks prieš akis. Savaitgaliais ji pusę dienos išvaikšto su naktinukais, kurie dengia... nedengia.
Gali būti, kad perspaudžiu. Nenusimanau psichologijoje. Mama nenori traumuoti vaikų, jai taip paprasčiausiai normalu. Neima į galvą.
Trumpam palikime vaikus nuošalyje. Ir pagalvokime apie mane, jos vyrą. Tualetas ir vonia yra netoli buto durų. Ryte audamasis į darbą girdžiu „pliumpt“. Pasisuku, praviros tualeto durys. Žmona. Daugiau šito nekomentuosiu, einame prie kito.
Einu pro vonią, atdaros durys. Prieinu uždaryti. Matau žmoną, pasidėjusią koją ant vonios krašto. Žmogus skuta kojų plaukelius. Gerai, jeigu juos, nes pamatau ir kitokių vaizdų. Kur pasisuksi, vien papai – taip ima atrodyti...
Persirengti ji gali net prie kitų žmonių! Pas mus kartais, kai reikalas, nakvoja giminaitė. Taigi nėra problemos visiems žiūrint TV, nusivilkti megztinį, nusimauti džinsus, apsivilkti naktinius ir pro rankovę išsitraukti liemenuką. Nepaminėjau? Giminaitė iš mano pusės, ne jos.
Kas pasiūlys pasikalbėti su ja – pirmą pritvosiu. Turite įsivaizduoti, kiek kartų bandyta kalbėtis. Atsakymai kaip ir normalūs: mes šeima, nereikia gėdytis, kūnas gražu, noriu namie atsipalaiduoti, vaikai maži, nereik nuo jų slėpti... Bet pati situacija – normali? Na, jak.
