Susidarė toks savotiškas įspūdis, kad vargšė moteris, tiek „daug pasiekusi“, yra engiama lietuvaičių pykčio. Kad nepripažįstama už savo pasiekimus ir dirbamus darbus.
Viskas būtų kaip ir gerai: moteris dirba, kuria verslą, augina vaiką ir puoselėja gražią šeimą. Toks gyvenimas pagirtinas, puiku, kad jauna moteris stengiasi dėl savęs ir savo šeimos. Tačiau kam lįsti į eterį ir įrodinėti savo svarbą Lietuvai? Ir kaltinti „pavyduoles“, kad jos „pasiekimų“ nepripažįsta? O prie to paties rodyti, kaip neva jai nerūpi kitų nuomonė?
Na, būkim biedni, bet teisingi. Ponia Reda ne kokius vaistus nuo vėžio atrado. Ne kokią ekologišką kosmetiką sukūre. Neparvežė jokio olimpinio medalio. Tačiau susidaro įspūdis, kad pripažinimo siekia kaip už kažką didelio.
Žmogus užsiima pakankamai dažna profesija, kuri šiuo laikmečiu nieko nestebina. Dar profesionalesnės makiažo meistrės, kurios grimuoja moteris žurnalų viršeliams ir filmams, į eterį neina. Ar matom jas besigiriančias? Tuo labiau, kad makiažų darymas yra antraeilis dalykas: pvz., jei žmogų ištiktų krizė, jis tikrai neitų darytis makiažo, o turbūt ieškotų būdų, kaip nusipirkti duonos.
Tai kodėl žmogus save taip aukštai kelia? Na, būkit paprastesnė ir objektyvesnė, kalbėdama apie save. Manau, yra kur kas vertesnių, kurie konkrečiai ką nors sukuria, o ne tik padažo veidą ir priklijuoja blakstienas. Sveikinu su puikiu ir sėkmingu verslu, su gražia šeima, bet nusileiskit ant žemės ir įvertinkit savo pasiekimų prasmę.
