Pamenu, galvodavau: „Tėti, būk pats geriausias tėtis pasaulyje ir leisk dar bent 10 minučių pamiegoti...“
Galvodavau, kaip tėveliai nenori miego? Svarsčiau, kada jie pamiega, jei nuo tokio ankstyvo ryto jau ir pusryčiai būdavo paruošti, ir pietūs į mokyklą suruošti, ir krosnis užkurta, ir arbata garuodavo ant stalo. Negalėdavau savo maža galvele suvokti, kaip tėtis nenori miego, kaip jis toks žvalus ir energingas kiekvieną rytą žadina ir žadina mane...
Bet įdomiausias šių mokyklinių rytų prisiminimas yra visai kitas. Mano tėtis turėjo slaptą planą, kaip mane, savo mažąją miegalę, išversti iš saldžios rytinės lovos.
Jis tyliai prisėsdavo prie savo miegančiosios princesės, pasakydavo: „Labas rytas, varlyte.“
Tada luktelėdavo kelias minutes ir, nesulaukęs iš manęs jokių prabudimo požymių, surasdavo po antklode mano pėdą ir ją kutendavo. Tas kutenimas sukeldavo mano šypseną, aš atmerkdavau akis, plačiai nusišypsodavau ir slėpdavau savo koją.
Ir šis tėčio metodas visada pasiteisindavo. Praėjo jau 25 metai, o aš taip ir nebijau kojų kutulio. Dar dabar dažnai prisimenu šiuos rytus su tėčiu ir jo išradingu žadinimo būdu. Ačiū, tėti, kad esi...
Šis rašinys skirtas konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
