Du iš tų pomėgių yra žvejyba ir grybavimas. Pradėjau važiuoti su tėčiu į žvejybą, kai buvau kokių penkerių. Aš buvau labai aktyvus vaikas ir šnekutė, tad labai greitai susidraugavau su senbuviais žvejais. Tais laikais žvejojanti mergaitė buvo retenybė.
Tėtis, būdavo, su pasididžiavimu pasakoja žvejams, kaip jo dukra žvejoti mėgsta ir kad Kalėdoms ne lėlių nori, o meškerės ir kabliukų. Ech, kiek kartų jam yra tekę kabliuką man iš rankos traukti ar bristi į ežerą ir atkabinti susipainiojusį valą, guosti, kai nutrūkdavo taip ilgai laukta žuvis.
Grybauti mudu irgi mėgstam, ir darom tai kartu. Apeinam didelius plotus miško tiesiog šnekučiuodamiesi ir rinkdami grybus.
Būna, pasiklystam, ir aš pradedu jaudintis, kad nerasime kelio atgal. Bet tėtis visada ramus: „Va, paeisim iki to berželio ir rasim mūsų mašiną.“
Tik vėliau papasakoja, kad pats jaudinosi. Dar ir dabar kai grybaujam ir reikia perbrist kokį upeliuką ar pelkaitę, o mano guminiai batai labiau gražūs nei ilgi, tai tėtis ant kupros mane perneša.
Istorijų yra daug ir visokių, bet svarbiausia – ne žuvis ar grybai, o laikas, praleistas kartu. Iki šiol mudu su tėčiu lekiam žvejoti ar grybauti kiekvieną kartą, kai parskrendu namo į Lietuvą. Mudu galim tiesiog sėdėt vienas šalia kito ir mėgautis gamta, plepėt apie viską ir apie nieką. Bet tas jausmas tomis akimirkomis yra nepakartojamas. Tai – mudviejų laikas.
Šis rašinys skirtas Tėvo dienos proga rengiamam konkursui „Mano nuotykiai su tėčiu“. Aprašykite savo nuotykius su tėčiu ar kuo jis jums – pats ypatingiausias, siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite puikų prizą!
