Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Pagirių valsčiaus viršaičiu. Tada jis išsaugojo nuo išvežimo į Vokietiją darbams daug apylinkės žmonių. Tame tarpe ir Venckevičių šeimos vyrus, kurie, vėliau tapę stribais, „atsidėkojo“ A. Railai.
Persekiojo stribai
Tuoj po antrosios sovietų okupacijos stribai areštavo Joanos ir Zuzanos brolį Juozą Railą ir namų kieme jį žiauriai sumušė. Stribas Dambrauskas perspėjo tėvą: „Antanai, jūs įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Bėk...“
Po tokio perspėjimo tėvams teko bėgti iš ūkio viską palikus. Jie slapstėsi įvairiose vietose. 1946 m. rudenį tėvai apsistojo Velžyje. Iš ten vėliau persikėlė į Troškūnus. Čia dūminėje pirkelėje jie globojo senuką Ulbą.
Tačiau netrukus ir čia juos ėmė persekioti stribai. Tuomet senieji Railos pasitraukė iš Troškūnų ir apsistojo Pasmodų kaime pas geraširdį Naviką. Pas juos ateidavo Šarūno vyrai, tarp kurių buvo ir Daktaras.
Šio žmogaus rekomenduotus jauniausius Railų vaikus Viliją ir Antanuką visą vasarą nuo stribų ir enkavedistų slėpė Joniškio gydytojas Kazys Knizikevičius. Galiausiai 1948 m. pabaigoje senieji Railos apsigyveno Kaune. Motina užsiėmė daržininkyste, o tėvas sargavo.
Railų šeima buvo gausi – trys sūnūs ir keturios dukterys. Joana baigė Veprių (Ukmergės r.) žemės ūkio mokyklą, o vėliau Kaune buhalterių kursus. Pradžioje ji kurį laiką dirbo Pagirių (Ukmergės aps.) smulkaus kredito draugijos banke. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir netrukus už jo ištekėjo.
S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą. Iš pradžių jis dirbo policijos viršininku Astravoje (Zarasų aps.). Vėliau jį perkėlė į Kuršėnus (Šiaulių aps.). Ten 1943 m. rugsėjo mėnesį jį nušovė rusų desantininkai raudonieji partizanai. Joana liko viena su mažu sūneliu Stasiu Varčiūnu. Po šios netekties ji kurį laiką gyveno Ukmergėje.
Kuomet prasidėjo antroji sovietų okupacija, Joana slapstėsi. Su seserimi Zuzana jos metė darbus ir ėmė klajoti. Pradžioje jos prisiglaudė kaimynystėje pas Lančiūnavos vienuoles. Vėliau persikėlė į Krakių moterų vienuolyną. Čia jomis rūpinosi vienuolės Teresė ir Kotryna.
Gyvendamos Krakėse jos palaikė ryšius su laisvės kovotojais, su kuriais buvo užmezgusios ryšius dar gyvendamos tėviškėje. Jau tada seserys gabeno į mišką vaistus ir slaugė sužeistuosius. Joana kurį laiką gyveno Ukmergėje. Čia ji buvo priglaudusi ir tris savo jaunesnius brolius bei seserį. Vėliau gyveno Sedeikiuose pas seserį Zuzaną. Tačiau netrukus ji pasitraukė į mišką pas laisvės kovotojus ir tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės kovotoja.
1948 m. pradžioje Joana ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir pasiryžo su juo eiti sunkiu ir pavojingu Lietuvos laisvės kovos keliu. Netrukus partizanų vadovybė ją paskyrė Karaliaus Mindaugo (Kalnų) srities štabo sekretore.
Joana Railaitė žuvo 1949 m. spalio 29 d. Kovotojai susisprogdino bunkeryje, kuris buvo įrengtas Jovaišų sodyboje. Tą dieną išduotame bunkeryje žuvo: Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, srities štabo sekretorė Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir laisvės kovotojas Juozas Jovaiša-Lokys.
Jų palaikus okupantai išvežė į Kauną. Užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Toje vietoje, kur buvo bunkeris, 1990 m. buvo pastatytas medinis kryžius ir atminimo paminklinis akmuo su iškaltu įrašu: „Šioje vietoje 1949 m. X 29 žuvo Lietuvos partizanai Slučka Antanas-Šarūnas 37 m. amž. Slučkienė Joana-Neringa 29 m. amž. Jovaiša Juozas 27 m. amž.“ 1999 m. J. Railaitei-Varčiūvienei buvo pripažintas kario savanorio statusas.
Bunkeryje išklausė paskutinius žodžius
Bronė Jovaišaitė-Pačinskienė prisimena: „Tada prie bunkerio angos privedė mane ir kelis kartus sudavę šautuvo buože į nugarą pasakė: „Žinojai, bet nėjai, o dabar eisi...“
Aš įlindau į tą bunkerį. Viduje degė šviesa, Šarūnas su Railaite plėšė popierius, abu persimainę. Pasakiau jiems: „Va, baigėsi mūsų gyvenimas.“
Šarūnas atsakė: „Taip, baigėsi.“ Dar pridūriau, kad Rūgštymas su Vijokliu, uždengti „plaščpalatkėm,“ paguldyti kieme.
„Mes girdėjom juos šnekančius, žinom, kas mus išdavė, – tarė Šarūnas. – Girdėjom iš Amerikos sakant, kad greit būsime išlaisvinti, jūsų iš Lietuvos Sibiran jau niekas nebespės išvežt, būkit tvirti, o mes gyvi nepasiduosim, verčiau žūt, bet nekentėt, kaip Juozas kentėjo...“
„Kai grįši, susirask mano tėvus, kurie gyvena Kaune, išbučiuok sūnų nuo manęs, atsisveikink už mane su tėvais...“ – paprašė Railaitė.
Kadangi buvau basa, ji atidavė man batus ir pasakė: „Man jų jau nebereiks, galėsi nešiot...“ Man davė pinigų, aš juos užkišau už aulo. Pradėjo deginti popierius, abu apkabino mane, atsiprašė už padarytas skriaudas, atsisveikinom ir aš išlindau iš bunkerio.
Čekistai manęs klausė: „Kas ten yra?“
„Nieko nėra“, – atsakiau.
Pasodino mane, surado brolį Juozą ir, mušdami šautuvo buože per nugarą, nuvarė į bunkerį. Jis pamojavo mums ranka ir pasakė: „Sudie, sesės, daugiau nebepasimatysim“. Ir įlindo į bunkerį.
Po šiek tiek laiko čekistai ėmė šaukt: „Išlįsk, išlįsk!” Niekas nelenda. Gal po 2 valandų davė prožektorių ir liepė man vėl lįst į bunkerį. Aš pasakiau, kad nebelįsiu, man ten baisu, tada jie mane ėmė spardyt kojom ir daužyt per galvą rankomis, visą sukruvino.
Atstatę automatus šaukė: „Jeigu nenori mirt, tai lįsk!” Uždegusi prožektorių, lendu ir girdžiu juos visus tris šnekančius, jau visai nebetoli aš nuo jų, ir... sprogimas... Nežinau, kiek aš toj bunkerio angoj išbuvau, tik pamenu, kai įlindau į bunkerį, lauke dar buvo šviesu, o kai išlindau, jau buvo tamsu, netoli bunkerio degė didžiulis laužas ir pamačiau, kaip kaimynas Tyla ir vienas rusų kareivis kasa virš bunkerio žemes.“
Išskirtinis bunkeris
2014 m. archeologas Gintautas Vėlius ir istorikas Dalius Žygelis tyrinėjo bunkerį, kuriame 1949 m. spalio mėn. 29 d. žuvo trys laisvės kovotojai. Tyrinėtojai nustatė, kad ši šachtinio tipo požeminė slėptuvė vienintelė žinoma Lietuvoje, nes ji 1944 m. iškasta ne iš viršaus, kaip paprastai daroma, o išrausta iš kalno šlaito.
Bunkeris buvo labai gerai užmaskuotas, nes jo įrengimo darbams vadovavo karybos mokslus išėjęs Balys Žukauskas-Princas. Įėjimas į bunkerį buvo virš krosnies, todėl patekti į jį buvo galima tik tuomet, kada krosnis nesikūreno.
Dvi bunkerio patalpas jungė 5 m. ilgio tunelis. Virš bunkerio buvo 3,5 m. smėlio sluoksnis, todėl jį aptikti badant smeigais žemę buvo neįmanoma. Dar vienas tunelis buvo skirtas atsitraukimui, tačiau, iškasę 20 m., laisvės kovotojai nespėjo jo baigti.
Palaikus išmetė į balą
Jaunesnė Joanos sesuo laisvės kovotoja Zuzana Marija Railaitė dažniausiai laikėsi arčiau Joanos. Kuomet jų šeimą okupantai ir jų talkininkai pradėjo persekioti, joms teko slapstytis. Zuzana Marija Anykščių gimnaziją baigė svetima Birutės Korsakovaitės pavarde. Po to ji mokytojavo Sedeikių k., Putnos dvarelyje. Mokytojaudama ji talkininkavo laisvės kovotojams – buvo jų ryšininkė-žvalgė.
Tačiau kuomet stribai ją įtarė palaikant ryšius su laisvės kovotojais, 1948 m., pasirinkusi Lakštingalos slapyvardį, ji prisijungė prie laisvės kovotojų būrio ir su ginklu rankose kovėsi prieš okupantus.
Jos brolis Antanas pasakojo, kad Zuzana buvo drąsi mergaitė. Kartą partizanų pavedimu ji nuvyko į Vilnių ir iš ten parvežė rašomąją mašinėlę. Kartu su dvylikamečiu broliu Antanu naktį per Šimonių girią ją atnešė į Sedeikius.
Ji žuvo anksčiau už savo seserį – 1949 m. balandžio 27 d. Kaip pasakoja Vladas Didžiulis-Kalnas, eidama į susitikimą su motina ir seserimi, ji pateko į pasalą. Joaną tada sužeidė į koją, tačiau jos abi su motina spėjo saugiai pasitraukti, o sunkiai sužeistą Zuzaną stribai „gaivino“: pylė ant jos vandenį, žiauriai kankino ir nužudė. Sudarkytus jos palaikus numetė Šimonių miestelio gatvėje, o vėliau įmetė į balą.
Ištrauka iš knygos „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“
