Man šventės labai svarbios. Noriu, kad visa šeima pabūtų kartu ir pasidžiaugtų. Mano supratimu, šeima kuria tradicijas, puoselėja senas. Tik nuo mūsų priklauso, kaip vaikai atsimins Velykas ir kitas šventes. Turime rodyti pavyzdį.
Nesam šeimoje šventę daug švenčių, nes vyras dėl darbo seniau važinėdavo ir taip sutapdavo, kad aš tada su vaikais švęsdavau pas tėvus. Bet šiemet jau esame visi kartu, svečius pakvietėm jau į savo namus, galėjom pradėti kurti naujas šeimos tradicijas.
Vis viena ir viena
Nuėjau, viską apipirkau, pritempiau... Viena.Partempiau 5 maišus, gerai, kad parduotuvė netoli. Bet nebuvo malonu matyt, kaip kitoms krepšius paneša, o aš tįsiuosi.
Grįžau, vaikai iškart ant galvos. Paveikslėlis: aš virtuvėje verdu kiaušinius, vaikai traukia maistą iš krepšių, bando padėti su kiaušiniais ir netyčia sudaužo dar nevirtus, viskas plaukia...
Šaukiuosi vyrą, kad ateitų padėti. Valau, šaukiu dar kartą. Bet nieko. Gamindama irgi viską dariau viena. Plūkausi, o ir grindis išsiurbti, išplauti reikia, ir vaikus sutramdyti. Viena ir viena... Skaitant tokias situacijas galit pagalvoti, kad esu našlė ar išsiskyrusi? Bet ne, yra santuoka, tik kad vyras prie švenčių neprisideda.
Pratrūko ir išsakė
Man kaupėsi, kaupėsi... Stengiausi pratylėti, bet kas iš tų pastangų. Dar pavargau bedarydama viską beprotiškai. Kiek galima vienam žmogui, ar man vienai turi rūpėti?
Kai jau tuoj reikės guldyti vaikus, o nėra žmogaus, o dar ne viskas rytdienai paruošta. Pratrūkau, nuėjau į kambarį, kur buvo, ir viską pasakiau. Viską, kad šventės vaikams tik per jį bus sugadintos, kad svečiams, kurie ateisi, nepasakysiu, kad nespėjau pasiruošt – turiu spėt... Kad atrodo, jam vienodai viskas.
Išgirdau atsakymą ir nusviro visai rankos.
„Tai man ir yra vienodai. Šventės neturi kelt tiek streso. Jeigu pavargai, nebedaryk, argi kas prašo? Dėl manęs nieko gali nebūt“, – taip atsakė.
Netikiu, kad visur taip
Išėjau ūžiančia galva iš kambario. Ūžė smilkiniuose, nesinorėjo verkti, tik norėjosi nebešvęsti jokių švenčių. Pasitikau kitą rytą svečius, atėjo prie stalo ir vyras, viskas kaip savaime suprantama. Pasijuokė dar su pusbroliu ir moterų pastangų, kad stresuoja be reikalo.
Pasiguodžiau mamai, nuramino, kad visos taip kankinasi. Tai ar čia nuraminimas? Man graži šeima atrodo ne kur kankinasi, o kur su pagarba ir meile kartu viską daro. Nėra normalu parnešt krepšius maisto, kurį visi valgysim? Nėra normalu padėt virtuvėj? Nebe senovėj gyvenom, kai vien moterys namus apsieidavo.
Ne todėl, kad man pačiai tos mišrainės labai rūpėtų. Bet stengiesi padaryt bendrą šventę, kad visiems būtų smagu... O vienas demonstruoja, kaip jam nieko nereikia.
Likau iš esmės nusivylusi žmogaus požiūriu ir man kyla daug klaustukų. Dėl santykių apskritai: kam vaidint, kad saugai ir kuri šeimą, jeigu net šventės ėdantis praeina? Netikiu, kad visose šeimose vyrai nepadeda ir nesidžiaugia. Ar čia per skirtingi požiūriai, ar žmogus nevertina tradicijų? Lauksiu nuomonių, ačiū, su praėjusiomis.
