Neįtiko kilmė
Viskas prasidėjo po to, kai vyras pristatė mane savo inteligentams tėvams kaip savo gyvenimo moterį, su kuria planuoja kurti šeimą. Buvau nuskenuota ir išnarstyta po kaulelį, išpurentas mano išsilavinimas, pajamos, ateities perspektyvos ir visas giminės medis.
Ok, nesiskundžiau, vienturtis sūnus, nori įsitikinti, ar jo žmona jam bus geriausia, kokią tik galėjo rasti. Tačiau išgirdę, kad esu iš kaimo, jo tėvai nelabai apsidžiaugė.
Nusiminė, kad neturiu daug žemių, prabangios sodybos, tėvai mano gyvena paprastoje medinėje troboje (netgi ne prie ežero), kurioje gyveno ir mano seneliai, ir proseneliai.
Jiems nepatiko, kad aš kilusi iš kaimo, nepatiko mano kilmė, kad ten lankomės. Esą, ką ten kaime, geriau pas mus mieste, su patogumais.
Na, mane tokios kalbos žeisdavo, tačiau buvome susitarę, kad mano tėvai taip pat turi teisę matyti mus, todėl per vienas šventes važiuodavome pas uošvius į didmiestį, o per kitas šventes – pas mano tėvus į kaimą.
Neleidžia vykti į kaimą
Tačiau gimus vaikui viskas pasikeitė. Anyta pradėjo burbėti, kad anūką kaime sukandžioja uodai, kad miške gali pasigauti erkių, kad peršąla lauko tualete... Todėl jam į kaimą važiuoti negalima.
Prasidėjo priekaištai vyrui, kodėl savo šeima nesirūpina, kodėl leidžia varganoje aplinkoje apsistoti.
Turtingi žmonės nesupranta, kaip kažkas kaime gali gyventi be dušo, kaip geria vandenį iš šulinio ir miega ant paprastų senų baldų. Bet išsižadėti savo šeimos tik dėl to, jog ji neturtinga, aš tikrai neketinu. Neketinu ir gėdytis savo kilmės. Tačiau nenoriu stoti ir skersai kelio vyrui bei jo šeimai. Esu pasimetusi, nežinau, ką daryti. Kaip pakeisti uošvių požiūrį, kad kaime žmonės taip pat gyvena padoriai, švariai, nors ir skurdžiai. Nors ir tarp uodų.
