Tėvą ligoninėje lankanti dukra gėdijasi savo jausmų: besižavinčios slaugės nežino tikrosios priežasties

Viena pagyvenusi slaugutė, mane vos pamačius, vis giria. Jai esu mylinti ir rūpestinga dukra. Pasak jos, daugiau būna kitokių. Atveža senus tėvus, nutrenkia savaitėms ir sudie! 

Slaugutė nežino, kodėl klausydama jos žodžių nusuku žvilgsnį šalin. Nežino, kas tuo metu dedasi mano širdyje. 

Gal baisiai čia nuskambės, bet nemyliu aš savo tėvo. Mes visiškai svetimi. 
Slaugau jį vien priprašyta mamos, kuri pati nepajėgia. Važiuoju į ligoninę dantis sukandusi, kaip į lažą. 

Žiauru tokius žodžius kalbėti. Baisu tokius jausmus jausti. Nemielas man tasai žmogus. Ir rūpestis juo nemielas. 

Tėvas mano gyvenime buvo tik tuščias garsas. Jis pasirodydavo namuose retai. Kas kelis mėnesius, kartais rečiau. Kur buvo kitą laiką? Nežinau. Zyliojo. Ėjo per moteris. Gyveno savo malonumui. 

Mama viena tempė visą namų ūkį, rūpinosi manimi ir mano vyresne seserimi. Dirbo trijuose darbuose. Išeidavo neprašvitus, grįždavo po sutemų. Tačiau kol būdavome tik mes vienos, gyvenome pakenčiamai. Daug ko trūko, daug negalėdavome sau leisti, bet namuose galėjom jaustis mylimos ir saugios. 

Tėvui grįžus viskas pasikeisdavo. Jis parsibelsdavo be jokio perspėjimo. Galėdavo pareiti dieną, galėjo pusiaunaktį, visus pakeldamas iš miegų. Be jokio gėdos jausmo surydavo mūsų už paskutinius pinigus supirktus ir pagamintus pietus. Sumesdavo į vonią purvinų rūbų gumulą ir burbteldavo mamai „kad išskalbtum“. 

Jei grįždavo blaivus, būdavo dar ištveriama. Baisiausia būdavo tada, kai jį prie namų durų atitempdavo draugeliai. Apsidergusį, smirdantį, nesąmoningos būklės. 

Vos prasiblaivęs jis pradėdavo blaškytis po namus ieškodamas dar alkoholio. Neradęs pasiusdavo. Ne kartą yra pakėlęs ranką prieš mamą. Mūsų nelietė, bet tik todėl, kad užsirakindavom savo kambaryje ir stengdavomės sėdėti tyliai tyliai. Kad jis apskritai mus pamirštų. 

Jis prisimindavo turintis dukras, jei netyčia susidurdavom koridoriuje, ar virtuvėje. Dažnai pasipainioję po ranka sulaukdavom niuksų ir spyrių. Nėra pasakęs mums gero žodžio. 

Buvo akivaizdu, kad jam į mus nusispjauti. Žiūrėjo kaip į porą nemokamų tarnaičių. Kalbėdavo su mumis liepiamąja nuosaka: paduok, atnešk, dink, paruošk, sutvarkyk, eik na...

Kai vėl išėjo pazylioti ir negrįžo, mano viduje kažkas jau seniai buvo nutrūkę. Atsikvėpiau su palengvėjimu. 

Nuostabu, kad rado kitą moterį. Jei negrįš, tai gerai. Vadinasi gyvensim ramiai. Tik nesupratau, kodėl šitaip verkia mama. 

Jis dingo iš mūsų gyvenimo ir tą pačią akimirką mus pamiršo. Jokių kontaktų. Jokių sveikinimų gimimo dienos proga. Vien mamos dėka užaugome, baigėme mokyklas, turėjome ką valgyti ir stogą virš galvos. Su mama atšokome mokyklos baigimo išleistuves. Mama sūpavo pirmuosius anūkus. 
Jo nebuvo. Tėvui mes nerūpėjome. 

Ir, staiga, prieš porą metų, kaip griaustinis iš giedro dangaus. Jis vėl parsirado. Paršliaužė į mamos namus. 

Nežinau, kas jo gyvenime nesusiklostė, bet į senatvę liko be sveikatos, be pajamų, be būsto. 
Niekas to nenorėjo, bet mano mamos širdis neatlaikė jo ašarų. Suteikė prieglobstį. Pagailėjo, vienu žodžiu. 

Kai prieš pusę metų mamai pasidarė bloga, laukdama greitosios replėm surakino mano pirštus ir privertė prisiekti, kad tėvo neapleisiu. 

Todėl dabar važinėju į ligoninę, vežu šviežius vaisius, taisau patalus... Darau viską ką, darytų bet kuri mylinti dukra. 

Geroji mane girianti slaugutė nežino, kad tuo metu aš noriu staugti ir bėgti kuo greičiau iš čia. Noriu gyventi savo gyvenimą. 

Ji nežino, kaip aš tuo metu pykstu ant savo mamos, užkrovusios man nemielą naštą. Pykstu ant žmogaus, kuriam esu dėkinga už viską: gyvenimą, išsilavinimą, duoną ant stalo... Galvoju, kad tėvas, kurio neturėjau, galėjo tokiu ir likti. Nes jis ir toliau griauna mūsų gyvenimą.