Siekė savo svajonės
Atvažiavus į Londoną viskas klostėsi gana gerai, pradžia buvo sunki, tačiau gana sėkmingai įsivažiavau į ritmą. Mokiausi, dirbau ir, atrodė, gyvenau be didesnių rūpesčių.
Nors mokiausi buhalterijos, visada norėjau turėti savo saloną. Kaip mama kažkada yra pasakius, kad nuo pat vaikystės mane atsimena besikrapštančią prie lėlių, jas šukuojant, lakuojant, siuvant ir pan.
Susipažinau su tuometine, ir kaip po to paaiškėjo, nelaiminga meile. Jis žinojo mano svajones ir pasidalino mintimis, kad yra vieta, kur parduodamas salonas. Išgirdusi tokią naujieną net pašokau iš laimės, kad pagaliau yra galimybė įgyvendinti tai, ko visada labai norėjau.
Apsigyveno salone
Nenujaučiau, kad nuo šio žingsnio viskas risis tik žemyn. Taigi, surinkusi iš banko reikiamą sumą, be didelių svarstymų puoliau stačia galva į tai. Koks, atrodė, idealus mano gyvenimas, kad pagaliau turėsiu viską, ko taip norėjau, labai pasitikėjau savo jėgomis, buvau naiviai mąstanti ir, visgi, viskas ėjo tik blogyn.
Nepadėjo nei artimųjų finansinė pagalba. Norėdama taupyti, apsigyvenau salone, kosmetologijos kabinete įsikūriau kambariuką, prisipūčiau čiužinį ir taip gyvenau kurį laiką. Tačiau to buvo ne gana. Vis klimpau į minusą.
Tada sužinojau, kad laukiuosi. Kadangi situacija su draugu buvo komplikuota, žinojau, kad teks auginti vienai. Praėjus nepilniems metams po salono įsigijimo nusprendžiau atiduoti raktus buvusiems šeimininkams ir išėjau tiesiog į gatvę.
Turėjau galvoti apie savo būsimo vaikelio ateitį. Ačiū tiems žmonėms, kurie kurį laiką leido apsistoti laikinai savo namuose ir šiltai pamaitino. Tačiau neturėjau nei darbo, nei pinigų – tik krūva skolų, be jokių šansų susirasti darbą besilaukiant...
Nežinojau, kur dėtis. Praradau banko sąskaitas, draugus ir supratau, kad esant bėdai tau padės visiškai svetimi, nes draugai yra šalia tik tada, kai tau gera ir linksma.
Pripažino bename
Neilgai trukus, buvau oficialiai valdžios pripažinta „not intentionally homeless“ (bename). Apgyvendino hostelyje, kuriame gavau kambariuką. Jame tilpo tik viengulė lova, komoda, stalas, mažiukas šaldytuviukas ir kriauklė.
Atkeliavau čia su vienu lagaminu, po 10 metų sunkaus darbo Londone likau nuleista galva ir su sugriautu gyvenimu bei svajonėmis. Tuo metu buvau gilioje depresijoje, nes nežinojau, kas bus toliau ir iš ko gyvensiu...
Sąlygos čia buvo baisios. Didžiausią padėką skiriu savo (net ir dabar esamai) buhalterei. Kai atėjau verkdama su savo problemomis ir paaiškinau, kad nežinau, kaip gyventi toliau, ji pasakė: „Palik viską man, rūpinkis savo vaikeliu, nes gali pakenkti nėštumui“.
Kaip pasakė, taip ir padarė. Ji kovojo ir ėjo iki galo net tuo metu, kai pati sakiau, kad jau nieko nenoriu daryti ir grįžtu į Lietuvą. Ramino mane, kad viskas bus gerai, kad būčiau kantri.
Tačiau išlikti pozityviai buvo sunku – neturėjau nei banko sąskaitos, nei darbo, nei valgyti... Ėjau i „food bank“ maisto. Parsivilkusi pilną lagaminą maitinausi iš to, ką gaudavau ten, o pieno ir šviežių daržovių eidavau į kitą paramos centrą.
Blogas žinias pranešti šeimos nariams negalėjau. Nenorėjau jaudinti tėvų, kad nepakenkčiau jų sveikatai. Maniau, kaip nors pati...
Dirbo iki pat gimdymo
Galiausiai sugalvojau susikrauti savo nagų priemones į lagaminą ir keliauti pas klientes į namus. Dėjau skelbimus ir, jei reikėdavo, keliaudavau net į kitą Londono galą vardan 15 svarų už nagų pagražinimą.
Kiekvienas centas man buvo svarbus, nes turėjau atiduoti begalę skolų, dėl kurių žmonės mane smaugė ir čia pasiteisino posakis, kad sotus alkano niekada neužjaus.
Iki pat nėštumo pabaigos taip ir dirbau. Tempiausi pas klientes autobusais sunkų lagaminą, pilną nagų priemonių, kaupiau kiekvieną centą ir visą savo uždarbį skirdavau skoloms padengti.
Nepasilikdavau net skanesniam kąsniui. Užteko to, ką turiu iš maisto banko.
O buhalterė padovanojo man savo buhalterines paslaugas. Man tai buvo didžiausia dovana, kurią atsiminsiu visą gyvenimą. Negalėjau patikėti svetimo žmogaus geraširdiškumu ir sąžiningumu. Nes tik jos dėka visi mano finansai buvo sutvarkyti, pagaliau turėjau ir sąskaitą, į kurią plaukė pirmosios pajamos. Gyventi tapo lengviau ir atsirado kažkoks šviesuliukas.
Kaimynai vijo lauk
Gimus vaikui, iš ligoninės buvo labai liūdna grįžti į mažą kambariuką. Mums dviem buvo ankšta. Įspraudžiau vaiko lovytę į kampą, todėl vietos visai nebuvo, dalį vaiko drabužėlių teko laikyt po lova, skalbti juos arba kambaryje esančioje kriauklėje, arba nešti per gatvę į skalbyklą.
Turėjau rasti vietos kambaryje ir sūneliui išmaudyti. Praėjimas pro kambarį buvo siauresnis nei žingsnis. Gyventojai taip pat nebuvo malonūs, daugelis jų turėjo problemų su narkotikais ar alkoholiu.
Kai vaikui buvo apie 3 mėnesiai, įvyko baisiausias dalykas gyvenime. Kaimynė anglė buvo konfliktiška. Visus užkabinėdavo. Kartą užkliuvau ir aš. Puolė mane plūsti, kad grįžčiau į savo šalį, kad esu tik emigrantė jos šaly, kad išspardys man užpakalį.
Išsigandusi užsirakinau savo kambaryje ir iškviečiau policiją. Policininkas buvo anglas, rasistas taip pat. Policijai mergina pareiškė, kad aš pavogiau iš jos kambario jos sūnaus daiktus.
Atėjęs policininkas pasakė, kad mane turės areštuoti ir aš turiu prisipažinti. Tada atsimenu tik tiek, kad kojos taip drebėjo, jog negalėjau išstovėti ir prisėdau. Galvoje sukosi viena mintis, kas bus mano sūneliui.
Ačiū dievui, hostelyje buvo kameros ir apsauga įrodė, kad visa istorija yra išgalvota.
Kitą dieną dėl šio incidento aš buvau perkelta toliau nuo problematiškų žmonių. Gyvenau pastato priestate, kuriame buvo įrengtas 1 kambario butukas. Pagaliau turėjau bent savo vonią ir virtuvę. Ir vėl įsitikinau, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties.
Atvertė naują lapą
Taip dvejus metus vargau, klijavau savo gyvenimą ir nepasidaviau. Buvo akimirkų, kai jaučiausi bloga mama, daug verkiau, kad negaliu suteikti sūneliui pilnaverčio gyvenimo. Jaučiausi kalta, kad nuo pat gimimo turėjau per visa tai eit su juo ant rankų.
Tačiau nepasidavėme, vis pagalvojau, kad yra juk kam ir blogiau, kad privalau stengtis dėl savo sūnaus šviesios ateities.
Prieš 2,5 metus mes gavome naujus namus. Pamenu tą dieną – kai gavusi raktus, verkiau ir negalėjau patikėti, jog pagaliau verčiu naują gyvenimo lapą. Šiuo metu gyvename gerai, gražiuose namuose, tik dviese.
Savo specialybėje bandau tobulėti, todėl turiu daug šaunių klienčių, kurias puošiu savo namuose. Gyvenimas parklupdė ir pamokė, tačiau tai pamokos, kurios nesustabdys ateityje siekti kažkokių tikslų.
Tik šiuo metu apgalvotai ir apsvarstant kiekvieną detalę, nes kartais vienas klaidingas žingsnis gali viska sugriauti. Taip pat išmokau atsirinkt žmones, nes supratau, kad draugystės yra slidus dalykas.
Yra posakis – „Kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro“. Tačiau savaime niekas nevyksta: pirmiausia turi pats tas duris uždaryti, o kitoms atidaryti turi įdėti daug pastangų ir ryžto.
Tai nėra lengva, tačiau tikrai įmanoma, nes iš bet kokios situacijos Dievas palieka mažą plyšelį išeičiai iš bet kokios problemos. Aš tas problemas įveikiau, sukandus dantis ir aršiai kovodama. Ačiū savo sūneliui, kuris buvo mano varikliukas ir ačiū, kurie tuo metu neatsuko man nugaros bei palaikė.
Šis rašinys dalyvauja portalo lrytas.lt ir „Krizinio nėštumo centro“ konkurse „Mano motinystės istorija“, kuris vyks visą balandį. Laimėtojai bus paskelbti gegužės 3 d.
Galima kreiptis pagalbos
Neplanuotai pastojote, nežinote, kaip elgtis? Kyla klausimų dėl netikėto partnerės, dukros, sesers nėštumo, nežinote, kaip galima padėti? Pasikonsultuokite su „Krizinio nėštumo centro“ specialistais – psichologais, teisininkais, socialiniais darbuotojais.
Savo klausimą įrašykite į laukelį skydelyje, kurį rasite straipsnio apačioje, ir paspauskite „siųsti“. Atsakymas kaip įmanoma greičiau bus publikuotas lrytas.lt skyrelyje „Vaikai“. Nemokamas konsultacijas galite gauti ir telefonu: 8 603 57912 bei el.paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com
