Žinia apie slėptą mylimojo šeimą pribloškė, bet dar skaudesnės naujienos laukė po to

Norėjosi keliauti, bendrauti, susirasti daugiau draugų, viliojo didmiesčio gyvenimas. Niekada nelaikiau savęs naivia, tačiau labai norėjosi tikėti gražia ateitimi, kad žmonės yra geri ir nuoširdūs. Galima sakyti, į gyvenimą žiūrėjau pro rožinius akinius. 

Kai man buvo 20 metų, įsidarbinau Vilniuje. Buvau viena dideliame, svetimame mieste, darbas gana sunkus, atlyginimas nedidelis, darbo valandos ilgos, tačiau buvau laiminga. Su kolegomis sutariau gerai, tarp jų atradau draugų, su kuriais bendrauju dar ir dabar, nors nuo šios istorijos praėjo daugiau kaip 17 metų. 

Dirbau jau 4 mėnesius, kai pas mus įsidarbino Tomas, tuo metu jam buvo 26 metai. Labai greitai mes susibendravome, pradėjome susitikinėti. Tiesa, slaptai, kadangi darbe buvo draudžiami tarnybiniai romanai. 

Tomas buvo iš kito Lietuvos miesto, todėl su draugu nuomojosi butą, beje, kaip ir aš. Matėmės ir bendravome beveik kasdien. Tiek darbe, tiek po darbo. Santykiai rutuliojosi labai greitai. Sutarėme gerai, mums buvo gera kartu leisti laiką, atsirado bendrų draugų ratas. 

Nuo mūsų draugystės pradžios buvo praėję kokie 3 mėnesiai, kuomet aš užsiminiau, kad laikas būtų susipažinti su mano tėvais. Jo reakcija mane suglumino. Tomas pradėjo išsisukinėti, kol galiausiai prisipažino, kad yra vedęs ir turi du vaikus. 

Prisiekinėjo, kad su žmona seniai nebegyvena, tik nėra oficialiai išsiskyręs. Ši žinia mane labai išgąsdino ir nuliūdino. Niekada net neprisileisdavau minties, kad galiu bendrauti su vedusiu vyru. 

Tačiau mums bendraujant niekada net nekilo įtarimas apie jo šeimą. Žiedo nenešiojo, su draugu nuomojosi būstą, didžiąją laiko dalį mes leisdavome kartu, net naktimis dažnai likdavo pas mane. Niekada negirdėdavau įtartinų skambučių ar žinučių. 

Todėl žinia apie šeimą mane pribloškė. Tik tuo metu dar nežinojau, kokios permainos mano gyvenime laukia. Praėjus gal savaitei po šios žinios teko apsilankyti pas ginekologę dėl skaudančio šono. 

Apžiūrėjusi gydytoja išrašė vaistų ir liepė po mėnesio pasirodyti. Vaistus suvartojau, skausmas dingo, tačiau pradėjau įtarti, kad galiu lauktis. 

Pasidariau nėštumo testą – teigiamas. Klūpėjau vonioje su testu rankoje, o viduje buvo sumišę jausmai. Džiaugsmas, baimė, sumišimas... Pirmi mano ištarti žodžiai buvo: „Niekam neleisiu tavęs skriausti“. Nors vidinė intuicija man sakė, kad jei pasiryšiu gimdyti – auginsiu viena. Intuicija manęs neapgavo. Dar tą pačią dieną pranešiau naujieną Tomui. 

Išgirdau pasiūlymą pasidaryti abortą. Jis teisinosi, kad dar savo gyvenimo nesusitvarkė, kad apsikrautų vaikais. Žinoma, tai buvo vieni skaudžiausių žodžių mano gyvenime. Pirmas nėštumo mėnuo buvo gana sunkus, kadangi užeidavo stiprūs pilvo skausmai. 

Nuvykau pas gydytoją konsultacijai. Pirminėje apžiūroje ji mano nėštumo nematė, todėl dar tą pačią dieną paskyrė atlikti echoskopiją, nes įtarė, kad gali būti negimdinis nėštumas. Atliko tyrimus ir informavo, kad viskas gerai, tik dar labai mažas, todėl per apžiūrą ir nematė, o skausmas – gresiančio persileidimo požymis. 

Gydytoja pasiūlė gultis į ligoninę. Labai išsigandau. Kodėl – nežinau. Per visą nėštumą du kartus gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Per visą laiką, kurį praleidau ligoninėje, Tomas nė karto nebuvo manęs aplankyti. 

Jis toliau gyveno savo gyvenimą ir mes jam nerūpėjome. Jis labai pasikeitė po žinios apie nėštumą. Santykiai atšalo ir akivaizdžiai mačiau, kad jis toliau ieško nuotykių. Toliau bendravome, nes giliai širdyje tikėjausi, kad jis apsigalvos, kad pripažins mažylį, tačiau apie būsimą vaikutį nenorėjo nei girdėti, nei kalbėti. 

Kai buvo jau 5 nėštumo mėnuo, jis dar paskutinį kartą pasiūlė pasidaryti abortą. Pasiūlymas mane pribloškė, įžeidė ir labai įskaudino. Paprašiau Tomo išeiti. Supratau, kad likau viena. Buvo labai baisu, tačiau esu optimistė nuo gimimo. Tikėjau, kad man pavyks, kad aš sugebėsiu savo stebuklėliui atstoti ir tėtį ir mamą. Buvau labai nusivylusi Tomu.  

Apie mano padėtį sužinojo mano tėvai. Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad turiu nuostabius tėvus. Jie manęs nesmerkė, o primygtinai reikalavo, kad grįžčiau pas juos. Jie labai norėjo man padėti auginti mažiuką. Išėjusi gimdymo ir vaiko auginimo atostogų paklausiau tėvų, grįžau pas juos. 

Po šiek tiek daugiau negu dviejų savaičių gimė nuostabi mergaitė. Buvau be galo laiminga, nors mano laimę temdė dukrytės problemos su sveikata. Tačiau dar per pirmuosius mėnesius mes tas problemas įveikėme. 

Su Tomu dar kurį laiko bendraudavome telefonu. Kai mergaitei buvo trys mėnesiai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Po atliktų tyrimų gydytojai informavo, kad jei nesigydysiu man liko gyventi 2-3 metai. 

Buvo baisu, sunku, bet visada tikėjau, kad man pavyks, kad viskas bus gerai. Telefonu informavau Tomą apie situaciją. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Mūsų ryšiai galutinai nutrūko. Šiandien aš manau, kad jis tiesiog išsigando. 

Nuo šios istorijos praėjo daugiau, kaip 17 metų. Esu dėkinga gydytojams, kurie padėjo įveikti sunkią ligą. Dėkinga tėvams, kad jie visą laiką buvo šalia. Dėkinga Tomui už nuostabią dukrą. Augindama ją aš baigiau universitetą, susiradau gerai apmokamą darbą, ištekėjau. 

Dukra – mano ramstis, gyvenimo šviesa, mano džiaugsmas ir pasididžiavimas. Dėl savo sprendimo gimdyti niekada nė akimirkai nesigailėjau. O Tomas kyla karjeros laiptais, dalyvauja politiniame gyvenime, tačiau asmeninis gyvenimas ne toks, kokio tikėjosi. Jis labai daug prarado, nes iki šiol taip ir nesusipažino su mūsų dukra. 

Neplanuotai pastojote, nežinote, kaip elgtis? Kyla klausimų dėl netikėto partnerės, dukros, sesers nėštumo, nežinote, kaip galima padėti? Pasikonsultuokite su „Krizinio nėštumo centro“ specialistais – psichologais, teisininkais, socialiniais darbuotojais.

Savo klausimą įrašykite į laukelį skydelyje, kurį rasite straipsnio apačioje, ir paspauskite „siųsti“. Atsakymas kaip įmanoma greičiau bus publikuotas lrytas.lt skyrelyje „Vaikai“. Nemokamas konsultacijas galite gauti ir telefonu: 8 603 57912 bei el.paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com