Su vyru esame susituokę jau porą metų, auginame prieš metus gimusį sūnų. Mūsų santuoką iki šiol galima buvo pavadinti tobula. Vyras visą laiką buvo dėmesingas tiek man, tiek mažyliui.
Visada rūpinasi šeima ir finansais, dirba per kelis darbus, tiek dieninėmis, tiek naktinėmis pamainomis, kad tik mums nieko netrūktų. Kai būna namuose, visada padeda tvarkytis buityje, prižiūrėti vaikelį.
Abu esame vyresnio amžiaus, tik susipažinę tvirtai žinojome, kad norime šeimos, vaikų. Todėl įtarinėti vyro apie neištikimybę niekada neturėjau minčių. Tačiau vieną vakarą tvarkydama skalbinius jo švarkelio kišenėje radau moteriškus apatinius.
Tuo metu mano galvoje sukosi vienintelė mintis, kad jis man neištikimas. Buvau tuo įsiutusi, nes tokių apatinių aš nenešioju, o ir sprendžiant iš dydžio, jie buvo skirti akivaizdžiai ne man... Verkiau visą naktį, galvojau, ką jam pasakysiu. Kai vyras ryte grįžo iš naktinės pamainos, sviedžiau jam tas kelnaites į veidą nieko nesakiusi.
Jau buvau pasiruošusi išgirsti kokią istoriją apie meilužę, bet vyras atsisėdo ir apsiverkė. Sėdėdamas palinkęs ant lovos jis prisipažino, kad jis turi tam tikrų pomėgių, pavyzdžiui, rengtis moteriškais drabužiais... Ir jam iki manęs patikdavo susitikinėti ne tik su moterimis, bet ir su vyrais.
„Ką dabar darysime?“ – tesugebėjau pro ašaras išlementi.
Jis paėmė mano rankas, atsisuko į mane ir maldavo priimti jį tokį, koks yra. Maldavo nieko nedaryti. Jis apie savo seksualinius eksperimentus esą prisipažino man, nes nenorėjo, kad galvočiau, jog esu išduota. Taip niekada nepasielgtų. Vyras tikino, kad visada svajojo apie tokią šeimą, kokią sukūrėme mes. Jis dievina mūsų vaikelį ir myli bei gerbia mane už tai, kad jam visa tai suteikiau. Bijo visko netekti.
Tačiau aš nežinau, ar sugebėsiu priimti tokią vyro praeitį. Nežinau, kaip susigyvensiu su ta mintimi ateityje, ar išties meilė šeimai yra stipresnė už jo potraukį eksperimentuoti? Esu siaubingai pasimetusi, sutrikusi, šokiruota, nežinau, kaip pasielgti tokioje situacijoje.
