Kodėl pasirenkame ne tuos?
Ir štai – sutikau tą patį savo gyvenimo žmogų! Dabar jau tikrai viskas bus kitaip. Šoku stačia galva į meilę, įsibėgėjusi, ir vėl eilinį kartą užlipu ant to paties grėblio.
Neskambina, nemyli, grubus, neištikimas, neskuba pirštis (reikiamą pabraukti)… Skaudu, liūdna… Kas gi čia darosi? Kas su manimi negerai? Kodėl viskas iš naujo ir iš naujo? Kodėl traukiu į savo gyvenimą būtent tokius partnerius? Kas man neleidžia sukurti normalių santykių?
Ir iš tiesų – kodėl mes vis iš naujo pasirenkame „ne tuos“?
Nes baisu likti vienam, neprieinami žmonės patrauklesni, kažko apie save nežinome... Jeigu nuolat renkamės ne tuos, reikėtų išsigydyti praeities traumą, išsiaiškinti, kas santykių scenarijaus autorius.
Kad išsiaiškintume šiuos klausimus, pradžiai išsiaiškinkime terminologiją.
„Tas pats, man skirtasis“ – tai idealaus partnerio, su kuriuo norėtųsi susieti gyvenimą, vaizdinys. Jis pasižymi savybėmis, leidžiančiomis sukurti laimingus santykius. Jis geras/rūpestingas/dėmesingas/gerbiantis/mylintis ir t.t.
„Ne tas“ – realus žmogus, su kuriuo kuriate jūsų netenkinančius santykius.
Kodėl galvojame apie vieną, o renkamės kitą? Norime šeimos, tačiau „naminė“ moteris mūsų netenkina, traukia ryškios ir neprieinamos. Svajojame apie idealų vyriškį ir tuo pat metu protingi bei rūpestingi vyrai kelia žiovulį, o traukia „blogi vyrukai“, kurie neturi jokio noro megzti rimtų santykių.
Intelektualus pasirinkimas nesuveikia, kai jis neharmonizuotas su vidiniu pasaulio matymu. Tikriausiai jau teko girdėti, kad žmonės ateina į mūsų gyvenimą ne atsitiktinai. Kiti pasakoja apie likimą ir jo pamokas. O kažkas apie tai, kad ieškome žmonių, kurių vaizdinys jau gyvena mumyse. Pasąmonėje. Vadinasi, tai žmogus, papildantis mūsų gyvenimo scenarijus.
Prieš kuriant santykius būtu neblogai iš pradžių sureguliuoti santykius su savimi. Juk silpnam, sužeistam, išsigandusiam, nerimaujančiam, išsekusiam žmogui kurti santykius labai sunku, praktiškai neįmanoma. Užtat būnant silpnam labai lengva susirasti gelbėtoją/mamytę, tironą. Tai viena iš priežasčių, kodėl vis pasirenkame „ne tuos“: nesugebėjimas pačiam kurti sveikų santykių.
Baisu likti vienam
Dar viena priežastis rinktis ne tuos – vienatvės baimė. Ir tokioje būsenoje atranka jau neberūpi. Griebk pirmą pasitaikiusį ir nerk stačia galva į santykius! O pasigriebti „ne tą“ labai paprasta, juk jų žymiai daugiau negu tų, kurie tinka. Baimė ir nerimas neleidžia sustoti, apsidairyti, atidžiau įsižiūrėti į žmones, neleidžia neskubant priimti sprendimo, palyginti įvairius variantus.
Tokie santykiai labai greitai plėtojasi, o kai rožiniai akiniai pagaliau nukrenta, paaiškėja, kad turime su šiuo žmogumi labai mažai ką bendro, tikslai mūsų visiškai skirtingi ir suprasti vienas kito nesigauna. Tačiau ir išeiti sunku.
Gal vertėtų, tokiu atveju, pabūti vienišam ir patyrinėti, kuo tokia baisi toji vienatvė?
Nepasiekiami žmonės – patraukliausi
Vyras tiki, kad užkariavęs išsvajotą, tačiau nepasiekiamą moterį, parodys visiems, koks jis kietas. Moteris tikisi, kad viskas pasikeis ir ateis laimė – ji jausis patraukli ir geidžiama. Tačiau abipusė meilė dažniausiai taip ir neateina.
Rinkdamiesi nepasiekiamą partnerį ir reikalaudami iš jo atsakomųjų jausmų, pagalvokite, ar patys esate pasiruošę rimtiems santykiams. Galbūt tai viso labo būdas jų išvengti? Galbūt už viso to slypi vidinis konfliktas tarp „aš vertas geresnio“ ir „manęs neįmanoma pamilti tokio, koks esu“?
Jei renkatės ne tuos – jūs nieko apie save nežinote
Visi mes kažkaip save įsivaizduojame. Tačiau visada atsiranda tokių dalykų, kuriuos laikome šešėlyje. Kartais slepiame tai ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Ir kuo ilgiau slepiame, tuo labiau tasai šešėlis pasireiškia santykiuose. Kai kažko nepriimame savyje – prasideda to „kažko“ projekcija į kitą žmogų. Iš čia – paniekinamas vienas kito trūkumų aptarinėjimas ir apskritai kitų žmonių kaltinimas netobulumu.
Pavydite? Gal vertėtų paieškoti širdyje užslėptų troškimų ir išsiaiškinti su jais santykius? Pavydi jūsų? Galbūt kažkas pastebėjo jūsų „šešėlį“, kurį taip rūpestingai stengiatės paslėpti.
Kaip reikalai su regėjimu? Kalba eina apie tai, ar iš tiesų matote savo partnerį. Ypač santykių pradžioje esame linkę fantazuoti, pripaišyti greta esančiam žmogui nebūtų savybių. Ir ignoruojame tas savybes, su kuriomis mums sunku susitaikyti, o taip pat išpučiame jo privalumus.
Susidūrę su sunkiais žmogaus bruožais, mes nuoširdžiai tikime, kad žmogus pasitaisys, kad viskas bus taip, kaip buvo anksčiau, tereikia palaukti. Tačiau tas laikas taip ir neateina. Moteris pasirenka avinėlį ir bando padaryti iš jo liūtą. Rezultatas liūdnas – gaunasi avinėlis-mutantas.
Reikėtų išsigydyti praeities traumą
Praeityje būta istorijų, sukėlusių daug kančių ir tas istorijas iki šiol labai sunku prisiminti. Neužbaigtos istorijos velkasi iš paskos per visą gyvenimą, kol ratas neužsidaro ir viskas pasikartoja iš naujo. Pavyzdžiui, norisi įrodyti kritikuojančiam tėvui, kad esi vertas pagarbos, parodyti įkyriai globojančiai motinai, kad esi pakankamai savarankiškas. Tik vietoje tėvų, kurie galbūt jau mirę, žmogus renkasi šiems įrodinėjimams savo partnerį.
Kas jūsų santykių scenarijaus autorius? Rinkdamiesi santykius, panašius į tuos, kurių būta tėvų namuose, mes renkamės pažįstamą scenarijų. Nežiūrint į tai, kad norisi gyventi kitaip, nei tėvai, pasąmonė visada stipresnė. Kandidatūros, kurios užtikrintų mums visiškai kitą gyvenimo stilių – atmetamos ir atsijojamos. Ne dėl to, kad netinka, o dėl to, kad tai kažkas visai nepažįstamo ir nesuprantamo. Nėra patirties gyventi tokiuose santykiuose.
Jūsų santykiai primena destruktyvius tėvų santykius? Panašu, kad jūsų laukia didelio masto vidinis persitvarkymas. Jei tik to norėsite, savaime aišku. Laukia sunkus darbas ieškant savęs, savo ribų, atkuriant pašlijusią savivertę.
Tvirtų santykių pagrindas – ne tik panašūs charakteriai ar vienas kito papildymas, bet ir sugebėjimas pripažinti vienas kito skirtumus. Geranoriškai, su humoru, o ne su kritika ir bandymais pakeisti kitą žmogų.
