Santuokoje pinigų neskaičiavo
Deja. Šis pasakojimas – dar viena „klasikinė“ istorija apie sūnaus išdavystę, pirmosios sutuoktinės „keršto akciją“, įgyvendintą prabėgus 20 metų po skyrybų, kuri palietė ne tik mane, bet ir mano senolius tėvelius.
Vaikystėje sūnus su manimi praleido nemažai laiko, mes kartu leisdavome aktyvų laisvalaikį, žvejodavome, grybaudavome. Nepaisant skyrybų, stengiausi likti jam draugu, nors paauglystėje jis šiek tiek manęs vengė.
Per 13 metų trukusį santuokos laikotarpį verčiausi medienos verslu, visi pinigai atitekdavo šeimai, žmonos tėvų (patys pasistatė namą) palikto buto Kauno senamiestyje kapitaliniam remontui.
Reikėtų paminėti, jog jaunai šeimai paliktas butas buvo tarsi sandėlis, bendra virtuvė su kaimynais, nebuvo šilto vandens, pelėsis, kadangi kambariuose žmonos tėvai augindavo tulpes pardavimui, todėl tokio turto būklės ir investicijų dydžio siekiant „atsiskirti“ nuo kaimynų, įsirengti atskirą vonią, dujas ir kt. (paveldo saugomame name) neįmanoma nusakyti keliais žodžiais.
Kadangi jaunai šeimai pinigų trūko, mano tėvas, anūko senelis, pardavė paveldėtą po savo motinos mirties butą Kaune ir gautus pinigus skyrė mūsų šeimai.
Santykiai su žmona buvo geri tol, kol į šeimą buvo nešamos didžiulės pinigų sumos, o ji, tuomet paprasta buhalterė, uždirbdavo vos 500 litų. Taupyti žmonai nereikėjo, medienos verslas (lentpjūvė) užtikrino tokias pajamas, kad žmona galėjo sau leisti atostogauti Palangoje kelias savaites su maitinimu, pirkti po 400 dolerių kainuojančius paltus ir begalę drabužių.
Beje, verslo partneris, gyvenimo patirtį turintis žmogus man sakydavo: „Gintarai, kur tu dedi pinigus? Pagalvok apie save.”
„Šeimai“, – toks buvo mano atsakymas.
Sūnus, dar visai mažiukas, skrido virš Palangos tiltu traukiamu parašiutu, lankė jį dominančias sporto šakos treniruotes. Kol buvo kūdikis, močiutė (mano mama) išleisdavo visą vaikų auklytės atlyginimą jo drabužėliams ir kartu su seneliu laukdavo anūko savo namuose.
Aš nebuvau mylimas žentas žmonos šeimoje, tai buvo verslo žmonės, auginę gėles, kurias nelegaliai padėdavau parduoti Rusijoje. Anot uošvės, aš buvau vienturtis, mano tėvai pedagogai, dirbę su sutrikusio intelekto vaikais, turėjo tik butą nedideliame miestelyje.
Po bankroto žmona nutarė skirtis
2000 m. prasidėjus Rusijos ekonominei krizei medienos verslas žlugo. Aš ištisas naktis sėdėdavau tuomet jau puikiai įrengto, nuo kaimynų atskirto buto virtuvėje, litrais gerdavau juodą kavą ir kartais verkdavau, o kartais imdavau taurelę degtinės.
Tik dabar suprantu, kad tuomet jau sirgau depresija. Žmona, būdama išsilavinusi, turinti ekonomisto diplomą, nepasiūlė man kreiptis į gydytojus, nepalydėjo. Priešingai, man nematant į degtinės taurelę įberdavo psichotropinių vaistų (apie tai vėliau prasitarė kaimynai)...
Pas gydytojus vykau tik su savo mama. Bandžiau nepasiduoti, vykau dirbti į Ispaniją, iš kurios po reketo teko bėgti, su pagyvenusiu tėčiu vykau į Vokietijos statybas. Darbas nelegalus. Tačiau nesunku suprasti, jog pinigai nebe tokie dideli, o žmona jau darė sėkmingą finansininkės karjerą viename verslo inkubatorių ir nusprendė skirtis.
Grįžęs po naktinio darbo radau visiškai tuščią butą: nei lėkštės, nei stalo įrankių, nei vaiko nuotraukos, nei knygų nepaliko. Tad žmona pasiliko sau butą, o man nupirko bendrabučio tipo kambarį, neprašė net alimentų sūnui, kadangi manė, jog palikau šeimai viską.
Slaugė sergančią tetą
Po ištuokos su žmona santykiai nutrūko, aš jau dešimt metų gyvenu su kita moterimi. Sūnus užaugo, išvyko dirbti ir gyventi į Norvegiją. Atvykęs pas mane į svečius prieš keletą metų pristatė būsimą žmoną, aplankė mano tėvus, kvietė mane su šeima vykti į svečius pas jį, vyko su manimi į pramoginę žvejybą. Mačiau, kad turi protingą ir gražią merginą, todėl net subariau sūnų, kai kalbėdamas apie būsimą žmoną pasakė: „Ta iš pempynės kaimo...”
Prieš 3 metus sužinojome, jog sunkiai susirgo mano tėčio sesuo (mano teta), vieniša našlė, kuri savo vaikų neturėjo. Bendraudamas su teta iki jos ligos nustebau sužinojęs, jog mano buvusi žmona pas ją lankosi su drauge, su šampanu ir lauktuvėmis.
Mano tėtis taip pat bendravo su seserimi, kiekvieną savaitę vykdavo pas ją, padėdavo jai ūkiniuose darbuose, likdavo net pernakvoti.
Liga tetą užklupo netikėtai, šv. Kalėdų išvakarėse. Vykome kartu į klinikas, tėvelis, pats būdamas silpnos sveikatos, elgėsi stojiškai, laukė 10 val. priimamajame, budėjo po protezų šalinimo operacijos, o mano gyvenimo draugė sepsiu sergančią tetą slaugė, plovė dantų plokšteles, virė sriubas ir troškinius atidėjusi darbą, pirko sauskelnes, dirbtinio maitinimo priemones, tepė žaizdas brangiais kremais nuo pragulų ir nuolat, padedama mano senuko tėčio, vartė ligonę, kuri svėrė 120 kg.
Paslaptinga viešnia
Mano draugė rasdavo spintelėje šokolado plytelę. Jai pasiteiravus, iš kur jis, palatos kaimynės prasitarė, jog naktimis, apie 22 val., tetą lanko tamsiaplaukė moteris, kuri kažką tetai draugiškai šnabžda.
Paaiškėjo, jog tai mano buvusi žmona. Tuomet mano tėtis paskambino jai ir pasiūlė pasidalinti slauga, kad jai nereikėtų slapstytis. Tetos būklei prastėjant, ligonė pakvietė prie lovos savo brolį – mano tėtį ir tarė: „Nusikaltau ir likau tau, broli, skolinga labai, parašiau testamentą tavo anūkui.“
Tapo aišku, kad teta buvo apgauta buvusios žmonos ir vienintelius savo namus, santaupas, kelis auksinius dirbinius tik formaliai paliko mano sūnui, iš tiesų visa tai atiteko mano buvusiai žmonai, kuri šiuo metu tetos namuose ir gyvena, o savąjį butą tikriausiai išnuomojo, o gal ir pardavė.
Netikėtas giminaitės testamentas
Mūsų šeima, sužinojusi tokią naujieną, oriai pasitraukė iš ligoninės. Mes tiesiog nenorėjome būti tarnais, iš kurių tyčiojamasi. Na, o teta, tikriausiai jau buvusios žmonos iniciatyva, buvo perkelta į vienutę ir po kelių dienų mirė.
Išaiškėjus tokiai aferai (atleiskite, kitaip pavadinti negaliu) anūkas padengė laidotuvių išlaidas, atvyko pas senelius. Mano tėtis pasakė, kad jam skaudu, jog aš, jo sūnus, neturiu nuosavo kampo, bet į teismą anūko neduos, testamento neginčys.
Tuomet sūnus tarė: „Nebijok, dieduk, vos tik sueis įstatymo terminas, mes abu nuvyksime pas notarą, į banką ir aš tavęs tikrai nenuskriausiu, pasidalinsim...” Deja, sūnaus motinos planas buvo kitoks ir pasipriešinti ar pareikšti savo nuomonės pilnametis sūnus mamai neišdrįso.
Tikriausiai nereikia būti orakulu, kad suprastum, jog po vizito sūnus, mylimas anūkas telefonu seneliui neatsiliepė, niekuomet neatvyko ir neaplankė. Net nepranešė, jog jam Norvegijoje gimė dukrytė, kuriai šiuo metu ketveri metukai. Ji mano anūkė, senelių proanūkė.
Ši istorija yra akivaizdus įrodymas, jog kartais skyrybos ir sutuoktinio kerštas (šiuo atveju jis lydimas beribio godumo) trunka kur kas ilgiau nei ištuokos procesas. Kerštas yra saldus – toks daugelio žmonių požiūris. Aišku, normalu pasipiktinti, kai mus kas užgauna ar nuskriaudžia. Turėdami įgimtą gėrio ir blogio sampratą trokštame, kad neteisybė būtų tarsi pataisyta.
Tačiau buvusios žmonos pasirinkta keršto priemonė peržengė moralės ribas, ne dėl materialaus turto, o dėl to, kad buvo pažeista konstitucinė mažos mano anūkės teisė pažinti savo senelį, prosenelius.
Tokia „keršto akcija“ paveikė mano tėvų sveikatą, mylinti anūką močiutė mato tik 15 proc. viena akimi, o senelis po insulto kenčia stiprius skausmus. Nepaisant suteikto skausmo, apgaulės, senelis vis bando paskambinti mano sūnui tuo vieninteliu žinomu telefono numeriu į Norvegiją, o močiutė visuomet su viltimi laukia šalia: „Gal atsilieps anūkas?” Skambina, nes nori išgirsti balsą ir žodį „atsiprašau“.
Tikiuosi, kad anūkės ryšį su manimi užtikrinti padės būtent Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistema (kad ir kaip nesinorėtų ten rašyti, per institucijas tikrinti šeimą, rinkti informaciją apie vaiką, bet teisininkai patarė būtent taip).
Baigti istoriją noriu nuoširdžia padėka visiems, kurie skaitėte, kurie parašysite savo nuomonę, galbūt kažką patarsite, taip pat F. Dostojevskio žodžiais, skirtais sūnui ir buvusiai žmonai: „Išniekinta žmogaus prigimtis ir nusikaltusi širdis pačios už save žiauriau keršija negu bet kuris žemiškasis teismas!..”
