Vieniša ir dėl to laiminga: „Pasakysiu, kodėl“

Broliai, pusseserės, pusbroliai, draugai seniausiai susituokė prisigimdė vaikų. Tik aš vieniša, kaip krislas akyje, ir dėl to laiminga. Ir pasakysiu, kodėl.

Po šitų klausimų net žandikaulius surakina iš pykčio, bet stengiuosi atsakyti su humoru – nesiruošiu tekėti, nes niekas nepasiūlė. 

Negaliu gi įkyriems vyresnio amžiaus giminaičiams rėžti į akis tiesą: „Prisižiūrėjau į „laimingą“ šeimyninį gyvenimą, kad pati tokio nenoriu. Tiek pamačiau, kad atmušė norą tekėti. Tikiuosi, kad ne visiems laikams.“ 

Mano giminaičiai to nepripažins, bet vienaip ar kitaip buvo savo šeimose nelaimingi. Mama apskritai tempė šeimą kaip sunkiausią naštą. Kiek pamenu, vis dūsaudavo ir dūsaudavo. Dabar mėgsta priminti, kaip aukojosi, kaip sunkiai gyveno su tėvuku. Pasak jos, tik dėl mūsų kentė. Tik dėl vaikų. 

Užtat dabar jiems gerai. Mama liko mieste, tėtis išsikraustė į sodą. Susibėga per Kalėdas, Velykas ir kitomis retomis progomis. Abu patenkinti. Abu laimingi, nes nebeknisa vienas kitam proto. Net pradėjo geriau sutarti. 

Su jaunesniais ta pati velniava. Paimkim, kad ir mano pusseserę. Panašaus amžiaus, kaip aš. Vyras, du vaikai. Per baliukus sėdi susiglaudę kaip balandėliai, šypsosi vienas kitam.

Iš pirmo žvilgsnio graži šeima, o iš tiesų? Jau keletą metų balansuoja ant skyrybų ribos. Vyras laksto į kairę, pusseserė jį seka ir maždaug kas šešis mėnesius nutveria su nauja simpatija. Paskui bliaudama skambinėja man, skundžiasi kaip viskas blogai. 

Brolio šeima taip pat atrodo graži. Vyras turi verslą, žmona – namų šeimininkė. Turi didelį namą užmiestyje, naujus automobilius, kasmet važinėja atostogauti į šiltus kraštus. Vyresnis sūnus lanko privačią mokyklą, jaunėlį namuose prižiūri rūpestinga mama. Tikras lietuviškų svajonių išsipildymas. O iš tiesų? 

Brolis varinėja žmoną kaip tarnaitę, net nelaiko žmogumi. Prie manęs vadina ją „višta“, „avimi“. Nuolat primena, kad žmona sėdi jam ant sprando nukorusi kojas. Žmonelei tai nepatinka, bet tyli susiraukusi. 

Dabar brolis artėja prie ribos, kai „velnias uodegon“, ir aš matau, kokia įsitempusi pasidarė jo žmona. Uoliai tobulinasi išvaizdą grožio salonuose, šlifuojasi sporto klube ir amžinai dreba, kad vyras nesugalvotų susimesti su kita. Jaunesne, kurios tiek tobulinti nebūtina.
 
Visi anksčiau už mane susituokę draugai arba išsiskyrė, arba ruošiasi skirtis. Vienų charakteriai nesutapo, kiti po vestuvių pradėjo nesustodami rietis, treti vienas kitam tiesiog nusibodo. 

Žiūriu į juos ir galvoju: tekėti vardan ko? Nes visos taip daro ir taip priimta? 
Savo namuose tvarkausi taip, kaip noriu aš pati. Niekas nenurodinėja, kaip turiu elgtis, ką rengtis ir panašiai. 

Jei noriu iškeliauti į kitą šalį praleisti savaitgalio, taip ir padarau. Man nereikia niekam duoti ataskaitos, prie nieko derintis. 

Dirbu ir užsidirbu pati sau. Kam noriu, tam išleidžiu atlyginimo likučius. Niekas neslampinėja po namus ir nezyzia, kiek turiu lūpų dažų, rūbų ar rankinių. 

Planuojuosi laiką, kaip man patogu. Niekas nekontroliuoja, kiek plepu su draugėmis, kiek laiko tupiu socialiniuose tinkluose, kiek kartų vaikštau į kavines. 

Man nereikia jaustis amžinai įsitempusia. Nebandau niekam įtikti. Galiu visą savaitgalį praleisti apsirengusi pižamą, nepasidažiusi, nesusitvarkiusi, nieko ypatingo neveikdama. Jei sėdžiu apsikuitusi iki ausų, tai tik mano pačios reikalas. 

Galiu sau leisti: nemokėti gaminti, tinginiauti, nenorėti turėti vaikų, turėti pomėgių. Parsitempti į namus katiną (nes esu laisva ir nepriklausoma moteris), kada noriu išeiti, kada noriu sugrįžti. 

Gal kada nors (neatmetu jokios galimybės) man kils noras sukurti šeimą. Nebijau, kad iki to laiko visi „geriausi“ pretendentai į vyrus bus išgraibstyti. 

Kai matau, kokie nelaimingi santuokose aplinkiniai, bus tų pretendentų. Su kaupu. Kol aš subręsiu šeimai, daugiau nei pusė išsiskirs.