Apie jį buvau skaičiusi jūsų portale, man buvo susidaręs įspūdis, kad jis yra likimo nuskriaustas, bet geros širdies žmogus, tad ryžausi jį užkalbinti. Tiesiog priėjau, pasisveikinau ir užklausiau, kaip jam sekasi. „Kaip čia seksis, vaikštau, ir tiek“, – atsakė kažką panašaus. Klausiau, ar ir žiemą miega lauke – atsakė, kad taip, miega prie kažkokios ministerijos (kalba jis tyliai ir neaiškiai, tad tiksliai visko nesupratau).
Pasitikslinau, nejaugi jis visai, visai neturi vietos, kur galėtų pernakvoti šaltą žiemos naktį, o jis kažką sumurmėjo, kad buvo kaime pas tėvus. Jau apsidžiaugiau, galvojau, gal tik žiemai baigiantis į Vilnių sugrįžo, bet iš tolesnės jo kalbos supratau, kad pas tėvus buvo gal prieš penkiolika metų, kažkas jam ten nepatiko.
Galvojau, ką čia jam pasiūlius – kelis eurus ar nupirkti maisto – bet jis mane aplenkė ir pats pasiūlė man batono. Turėjo plastikinį maišelį su keliais batonais, kiek supratau, jam kažkas juos davė. Atsisakiau ir pasakiau, kad norėčiau jam ką nors nupirkti pietums.
Tuomet jis pasakė, kad valgyti nenori, bet galėtume nueiti išgerti kavos. Pridūrė, kad turi tik vieną eurą, ir parodė, kad eis būtent į tą kavinę, kurioje aš ką tik buvau. Truputį pasimečiau, nes su tokia kompanija į kavines vaikščioti nesu pratusi, bet, kadangi jis nedvejodamas rodė, kur nori eiti, sutikau. Pamaniau, kad jis toje vietoje pažįstamas ir laukiamas.
Įėjome į kavinę, jis atsisėdo prie staliuko, aš nuėjau prie prekystalio užsakyti kavos.
Ir pamačiau, kad padavėjos, dvi jaunos merginos, labai įsiutusios. Viena jų man košte iškošė: „Jūs su juo čia tai jau nebūsite!“ Nesiginčijau, pasakiau, kad tada norėčiau juodos kavos išsinešimui. „Jeigu perkat jam , žinokit, kad jis geria tik espreso“, – pasakė padavėja. Vadinasi, šį lankytoją ji pažinojo.
Kai su kava plastikiniame puodelyje priėjau prie staliuko, kur laukė Dredas, jis buvo ant stalo padėjęs batoną, o į jį įsmeigęs ir uždegęs žvakę – kiek supratau, bandė sukurti romantišką atmosferą. Na, bet aš pasakiau, kad reikia užpūsti žvakę ir išeiti iš kavinės, ir jis neprieštaravo.
Štai ir viskas. Tiesa, lauke jis man kelis kartus pasiūlė atsigerti jo kavos. Atsisveikinome ir patraukėme savais keliais – aš į darbą, o jis, kiek supratau, prašinėti iš žmonių pinigų.
Ši istorija vis neišeina man iš galvos. Vis pagalvoju, kad jei kavinėse būtų daug valkatų, kitus lankytojus tai tikrai atbaidytų, bet gal Dredui (nuo kurio, beje, visai nesklido blogas kvapas) galima buvo padaryti išimtį?
Jaunystėje su kurso draugais nemažai vaikščiodavome po barus, būdavo šokių, dainų ir visokių nutikimų, kuriuos man dabar gėda prisiminti, bet tuomet niekada iš jokios kavinės mūsų neišvarė. O išvarė dabar, kai aš, rimta brandi moteriškė, norėjau padaryti gerą darbą.
Dar vis atsimenu tą batoną su į jį įsmeigta degančia žvake, ir kažko pasidaro liūdna.
